„Kelsiuos, eisiu pas tėvą.”
Evangelija pagal Luką 15, 18
Jaunuolis buvo labai nepatenkintas padėtimi tėvų namuose. Jis norėjo išsikovoti savo vietą pasaulyje ir iškeliauti. Tėvas davė jam viską, ko jam reikės. Tačiau didelis, platus pasaulis vyrą nuvylė ir jis atkrito. Jis nerado didžiojo laiko, nerado išsipildymo, nerado svajonių šalies. Jis gulėjo varge, purve, sutrikęs, be vilties, žlugęs. Viskas iš tiesų žlugo. Jis svarstė, ar nori likti šiame blizgančiame „fasadiniame pasaulyje“ ir apsimetinėti, ar yra išeitis. Jis svajojo apie ankstesnius laikus, kai sėdėjo tėvui ant kelių ir jie kartu kūrė svajones. Ir kai jie vaikščiojo ranka rankon per laukus ir kūrė didingus planus. Ir kai vakarais jie rengdavo darnias šeimos šventes su kepsniais ir šašlykais.
Mažiausiam darbininkui buvo geriau nei jam čia. Kiekvienas turėjo savo vietą, savo darbą ir užduotį. Visais buvo pasirūpinta, niekam nereikėjo rūpintis. Visi buvo laimingi ir geros nuotaikos. Koks idealus pasaulis! Ir jį apėmė ilgesys.
Jis išsiruošė ir keliavo namo. Tėvas jau laukė jo ir nekantravo apkabinti. Štai jis ir vėl čia! Tas, kuris buvo miręs, vėl gyvas!!!
Būtent taip Dievas, kaip tėvas nori, kad tu grįžtum į Jo šeimą. Jis laukia tavęs!!! Kelias atgal atviras!
Su Dievu yra mūsų troškimo tikslas, yra mūsų tikrieji namai, mūsų gimtinė, mūsų saugumas, mūsų ramybė! Pasisemk drąsos ir atsigręžk, kol dar nevėlu!
Tėve danguje, čia aš esu! Mano gyvenimas užstrigo, noriu grįžti pas Tave! Prašau, atleisk mano nepaklusnumą, mano užsispyrimą, mano savanaudiškumą! Prašau, paimk mano gyvenimą į savo stiprias, mylinčias rankas, apvalyk mane nuo visų nešvarumų ir vėl priimk mane kaip savo vaiką! Dėkoju Tau, kad visada esi mano Tėvas!!!! AMEN!!!