„Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje,
VIEŠPATS nebūtų klausęsis.
Bet Dievas išgirdo,
Jis klausėsi mano maldos.
Pagarbintas Dievas,
kuris neatstūmė mano maldos
ir neatsakė man savo gerumo.“
Psalmyno 66, 18-20
Esu apstulbintas Dievo gerumo!! JIS iš tikrųjų girdi kiekvieną maldą. Ir JIS į kiekvieną maldą, nepriklausomai, ar ji gera ir teisinga, įsigilina. JIS nenori išklausyti egoistinių ar savanaudiškų maldų, nes jos kenkia mums patiems. JIS supranta, kas iš tikro man rūpi, ką noriu pasakyti, ir atsako į tai. Jei esu bėdoje, Jis kreipia savo dėmesį į mano skubią maldą; JIS neatstumia nė vienos maldos; JIS n i e k a d a neatsako man savo gerumo. JIS visada yra su manimi ir reikiamu momentu ištraukia mane iš bėdos. Kartais Jis nori, kad aš mokyčiausi kantrybės ir nuolankumo, todėl leidžia patirti kai kurias bėdas. Bet Jo tikslas ir mintys man – visados geri! JIS išgrynina mano maldas, kad jose nebūtų egoizmo, ir kad galėtų į jas atsakyti ir mane gelbėti. Taip, JUO, savo nuostabiu Dievu galiu pasitikėti!
Biblijoje, Jokūbo laiške, rašoma apie neteisingas, egoistines maldas (sk.4, eil.1-5). Besimeldžiantis prašo tik žemiškųjų dalykų, tačiau ne to, kas patinka Dievui. Bendraudami su Dievu mes mokomės geriau suprasti, kas yra Dievo valia, ir galime vis teisingiau prašyti to, ko nori Dievas. Tuomet Dievas išklauso daugelį maldų! Nes mes neturime piktą savo širdyse, bet tik tai, kas Dievui „prie širdies“.
Ačiū, Tėve, kad girdi kiekvieną mano maldą! Tu vienintelis žinai, ko aš trokštu. Tu išgelbėsi mane savo laiku, nes esi numatęs man tik tai, kas geriausia. Ačiū, kad galiu Tau pasakyti viską, kas mane slegia. Tu guodi mane ir padedi man. Tavo stiprybė ir viltis viešpatauja mano širdyje! Ir Tavo dangiškoji ramybė manęs neapleidžia. Tu esi Dievas, Kuris mane myli!