„Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“
Laiškas hebrajams (žydams) 4, 15
Kam gi nereikia malonės ir užuojautos?! Tik galbūt tobulais save laikantys krikščionys, kurie save laiko beveik šventesniais nei pats Dievas. Tačiau mums visiems reikalinga užuojauta ir malonė! Kaip dažnai atsiduriame problemose, kurių patys prisidarome. Kaip dažnai mūsų liežuvis prasiveržia ir mes kalbame neapgalvotus piktus žodžius! Kaip dažnai mūsų širdyje gimsta pavydas kitiems, puikavimasis savo pasiekimais, godumas! Kaip dažnai mes patys esame kalti dėl kivirčų! Taip, mums reikia Jėzaus, mūsų Išvaduotojo!!! JIS žino, koks čia žemėje būna gyvenimas, – pilnas išbandymų ir sunkumų. JIS gerai pažįsta žmones ir žino, kaip kartais jie vienas kitą apsunkina. JIS gali pajausti mūsų problemų ir išbandymų svorį. JIS nereikalauja, kad mes bet kokia kaina laikytumėmės Jo įstatymų, kad tik nepapultume į pragarą. Ne, JIS parodo gailestingumą ir malonę kaip išeitį mūsų dilemose. Mums tereikia nueiti prie Dievo malonės sosto ir priimti visa tai. Tai sako Dievo Žodis. O Viešpats iš tikro laikosi, ką pažadėjo!!
Viešpatie, Tu žinai, kad esu netobulas. Manyje vis kyla piktos mintys ir žodžiai. Ačiū, kad Tu esi man gailestingas ir kantrus. Visa Tau galiu išsakyti, Tu nesmerki manęs. Ačiū už Tavo Meilę, Malonę ir Gailestingumą! Viešpatie, kaltė ir kaltės bei nesėkmės jausmai dažnai kamuoja mane. Vis primena man mano nesėkmes. Ir šiuos jausmus atnešu prie Tavo malonės sosto; Jėzaus vardu atsisakau jų! Nes Jėzus prisiėmė mano visas kaltes ir bausmę už tai; jos atpirktos. Niekas daugiau negali man jų priminti, net aš pats sau! Ačiū, kad esi Viešpats, Kuris mane užjaučia.