„VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą,
kurio keliu džiaugiasi.
Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti,
nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.“
Psalmyno 37, 23-24
Tvirtėjimas yra procesas, kuris turi tęstis visą gyvenimą. Jauną medį galima gana lengvai išrauti, bet ne didelį seną medį, jam nebaisi audra, nes jis yra įsitvirtinęs šaknimis. Kuomet esame tvirtai įsišakniję Jėzuje, Jo Žodyje, mūsų šaknys nuolat gauna gyvybės vandenį. Mūsų medis auga, ir nepaisant audros, neša vaisius. Nes jis yra stiprus ir mūsų Viešpats tvirtai jį laiko savo rankose. Mums nereikia būti plūduriuojančiu pagaliu vandenyne,plukdomu šen bei ten. Mes turime tapti stipriais medžiais, kurių paūksmėje kiti žmonės randa ramybę; medžiais, kurie savo laiku neša vaisius; kuriais mūsų Viešpats džiaugiasi! Kartais mus sugundo nuodėmė, tuomet sunku atskirti, kas yra mano, o kas – tavo; arba grąžinti pasiskolintus daiktus; arba sunku sakyti nepagrąžintą tiesą. Bet jei mes esame apsijungę su Juo, nors ir paslystame, Jis padeda mums vėl atsistoti ant kojų ir sugrįžti į teisingą kelią. O, kad tik visuomet klausytumėmės iškart Jo balso! Tuomet išvengtume daugelio klaidų…. Taip mes parklumpame ir tikėjime bei pasitikėjime. Mus apima didelės abejonės ir mažas tikėjimas. Bet ir čia Viešpats mus laiko ir palaiko bei vėl grąžina į kelią. JIS paliko savo Žodį, kad neprarastų nė vienos avelės!
Ačiū, Tėve, kad taip mus prižiūri! Tu neleidi mums parklupus likti gulėti. Tu padedi mums vėl atsikelti; nes Tavo ranka palaiko mus. Tai pat, jei jau esame stiprūs medžiai, prašau, neleisk didžiuotis tuo; tai juk Tavo malonė, ne mūsų nuopelnas. Padėk mums visada klausytis Tavęs, kad liktume teisingame kelyje! Tu esi mūsų Gerasis Ganytojas!