„Bet tespindi tavo bičiuliai
tarsi savo galybėje tekanti saulė!”
Teisėjų knyga 5, 31
Ar ne nuostabu, kai po stiprios audros išsisklaido debesys ir nušvinta saulė?! Ar ne nuostabu, kai po ilgos žiemos saulė vėl pabudina naują gyvybę?! Tokie turime būti ir mes, krikščionys! Taip, kaip saulė pateka savo galybėje, taip ir mes turime išsklaidyti visas baimes, tamsą, blogas nuotaikas ir prislėgtumus, kuomet mes kur nors ateiname. Mokykloje, mano klasėje, buvo mergaitė, kuri kiekvieną rytą susilaukdavo mūsų visų dėmesio. Kai ji įeidavo į klasę, mes sakydavome: „O, užteka saulė!” Ji buvo tokia nuoširdi ir linksma, kad jos artume nurimdavo ginčai, sklando gera nuotaika. Jei mes krikščionys esame susiraukę ir savyje užsidarę, tuomet tikrai nebūsime kaip saulė. O jei viską patikime į Kristui, Jo Dvasia mus pripildo dievišku džiaugsmu. Tuomet mes spinduliuojame kaip saulė, kuri užteka. O jei kiti mieliau nori likti nesantaikoje ar prislėgtume, tuomet nusipurtykime dulkes nuo savo kojų ir eikime toliau. Natūralus tikėjimas ir nerūpestingas dangiškasis džiaugsmas yra mūsų gyvenimo požymiai.
Ačiū, Tėve, kad viskuo rūpiniesi. Gera būti tyloje ir nuoširdžiai Tavimi džiaugtis. Tu esi Saulė, kuri mano gyvenime užtekėjo visoje galybėje! Ir Tu leidi man būti saule kitiems! Ačiū už Tavo geras mintis ir planus!