„O jie [mokiniai ] iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.“
Evangelija pagal Morkų 16, 20
Viso pasaulio evangelizacija – mums skamba tarsi neįveikiama ir bauginanti užduotis. Kaip gi mums, silpniems krikščionims, gali tai pavykti?! Tačiau Dievas turi atsakymą į šį klausimą: beveik visą šį darbą atlieka JIS pats! Mums tereikia būti Jo liudytojais. Ne kiekvienas gali būti Paulius, tačiau Dievas myli kiekvieną ir suteikia kiekvienam tam tikrus talentus bei sugebėjimus. Mes turime Jį liudyti ir skelbti Jo vardą. Geras krikščioniškas gyvenimas yra bevertis, jei nėra skelbiamas Dievo vardas ir Jėzaus meilė. Bet taip pat ir pastovus pamokslavimas neduos naudos, jei gyvensime vien tik savo gyvenimą. Mūsų gyvenimo akstinas turėtų būti meilė Jėzui ir kitiems žmonėms: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės,aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1.Kor. 13,1). „Tuomet VIEŠPATS veiks drauge ir patvirtins žodžius ženklais, kurie juos lydėjo“. Jei mes Jo ieškosime ir leisimės būti pripildytais Jo Jėgos bei maldoje palaikysime kitus, tuomet JIS suteiks mums savo meilę ir galią. Jis patvirtins mūsų žodžius bei darbus liudijant Jį. Mes negalime daryti stebuklus ar nurodyti VIEŠPAČIUI, kaip Jis turėtų elgtis, tačiau mes galime pasitikėti, kad JIS atliks savo darbą! Mums tereikia būti Jo liudytojais…
Ačiū, Tėve, Tu niekada nepalieki manęs bėdoje! Kai liudiju apie Tave, Tu esi šalia ir atlieki savo darbą. Kiek kartų Tu jau parodei man Savo meilę mažuose dalykuose! – Kiek kartų Tu išgirdai mano skubias maldas! Ir kaip dažnai Tu mane laiminai Savo dangiškomis dovanomis! Suteik man daugiau drąsos liudyti apie Tave ir tuo pačiu Tavimi pasitikėti! Tu esi Dievas, Kuris girdi maldas!
Tikra tiesa, kad liudijant apie Dievą šv Dvasia apšviečia protą ir įdeda reikiamus žodžius į lūpas.
Prieš keliolika metų darbe, 12 – asmenų kolektyve užvirė ginčas dėl tikėjimo. Dvi ateistės prieš mane vieną, o kiti buvo stebėtojai, laukiantys kas laimės ginčą, kad žinotų kuriai pusei pritarti. Buvau rimtai puolama su didžiausiais kaltinimais tam “piktam, žiauriam Dievui” ir mano noru tikėti Juo. Ir staiga aš ramiai paklausiau – ” o kodėl jūs baudžiate savo vaikus?”. Pradėjo teisintis, kad iš didelės meilės jiems ir t.t. Tada paklausiau – ” tai kaip mylintis Dievas gali nepamokyti savo vaikų kuriuos myli? Jis myli mus labiau, nei mes mylime savo vaikus. Dievas nepaliktų mūsų vaikų namuose, Dievas nepragertų mūsų vaikystės ir t.t.” Po to dar kelis argumentus pasakiau ir staiga visi nutilo, o aš pradėjau galvoti – iš kur atsirado tokie atsakymai iš mano pusės? Ir prisiminiau Jėzaus žodžius, kad nebijotume kai būsime puolami, nes šv Dvasia įdės į mūsų lūpas reikiamus žodžius.
Dar nei vieno ginčo dėl tikėjimo nepralaimėjau, nes JIS visada šalia.
Garbė ir Šlovė JAM per amžius.
Ačiū už liudijimą!