„Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.”
Evangelija pagal Morkų 16:16
Jėzui, o taip pat ir pirmiesiems krikščionims krikštas yra labai svarbus dalykas. Mes nusprendžiame sekti Jėzumi ir to užtvirtinimas yra pasikrikštijimas po Jo vardu.
Tai aiškiai parodo, kad krikštas neveiksmingas ir beprasmis, jei žmogus neapsisprendžia sekti Jėzumi ir nepriima Jo į savo širdį. Jis turi prasmę tik tada, kai yra susijęs su Jėzumi.
Krikšto metu Jėzaus vardas tarsi užrašomas ant mūsų kaktos: Jis (ji) dabar priklauso Jėzui. Apreiškimo knygoje yra keletas eilučių, kuriose sakoma, kad Jėzaus vardas užrašytas ant mūsų kaktos, tarsi būtume Jo nuosavybė. Jėzus saugos ir gins savo nuosavybę, o piktasis nori ją užpulti.
Taigi krikštas yra ženklas nematomoje srityje, Jėzaus vardo skelbimas, Dievo karalystės pergalė prieš šėtoną. Matyt, dėl šio nematomo karo kyla tiek daug ginčų dėl krikšto.
Taigi, ar krikštu pateksi į dangų, o jei nebūsi pakrikštytas, pateksi į pragarą? Ne, krikštas to nelemia, lemiamą reikšmę turi jūsų tikėjimas. Jei tikite Jėzumi ir Jis gyvena jūsų širdyje, esate išgelbėtas, jei Juo netikite, esate pražuvęs.
Taigi krikštas neužtikrina, kad automatiškai pateksite į dangų. O jei dėl kokių nors priežasčių nesate pakrikštytas, dėl to nebūsite įmestas į pragarą.
Jėzui krikštas yra svarbus, todėl Jis ir įsakė jį priimti. Jis galvoja apie mus: mums reikia šio ženklo, kad mūsų apsisprendimas dėl Dangaus karalystės būtų tvirtas ir nebūtų kelio atgal.
Ačiū Jėzui, kad esi maloningas Viešpats!!! Tu mus myli ir galvoji tik apie mus. Taip, Viešpatie, mes norime Tavimi sekti, ir Tu gyvensi mūsų širdyse! Šlovinsime Tave savo žodžiais ir gyvenimu! Amen!