„… Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!”
EVANGELIJA PAGAL LUKĄ 3:4
Tai pranašo Izaijo žodžiai, gyvenusio maždaug 600 metų prieš Jėzų. Jis kalbėjo apie Jėzų ir Joną Krikštytoją.
Jonas buvo balsas dykumoje, šaukiantis Viešpatį. Ilgus metus jis gyveno tyloje, labai atsiskyręs nuo kitų ir keistai. Jis atrodė gana laukinis. Tačiau šiame atsiskyrime nuo kitų jis pažino Dievo balsą ir buvimą, suprato Dievo kelius Izraelio tautai. Jis buvo Viešpaties išrinktasis, net kai kiti iš jo juokėsi.
Kuo ilgiau jis gyveno tyloje ir maldoje, tuo labiau Dievo buvimas jam darėsi svarbus ir brangus. Vieną dieną jis turėjo pradėti pamokslauti. Jis suprato, kad turi taisyti kelią tam, kuris ateis po jo, Mesijui. Jis suprato daugelį senų pranašysčių apie Mesiją. Ir Dievas apdovanojo jį ypatinga dovana: Kai jis pamokslaudavo, žmonės tiksliai suprasdavo, ką Dievas norėjo pasakyti. Tai perėjo per jų širdis, ir jie jautėsi visiškai matomi Dievo. Jie bijojo šio gyvojo Dievo ir netgi pasikrikštydavo. Krikštas buvo kaip ženklas, kad jų nuodėmės nuplautos, ir jie ėmė gyventi pagal Dievo įsakymus.
Jei ir mes norime tarnauti Dievui, Jis taip pat aprūpins mus ypatingomis dovanomis ir ypatinga prigimtimi, o paskui panaudos mus taip, kaip Jam patinka. Nemanau, kad Jonas savo dovaną laikė ypatinga, bet ji tikrai buvo.
Jono kelias į tarnystę: jis išėjo į tylą, be mobiliojo telefono, be šuns, be vaikų, be interneto. Jis gyveno taupiai, be išsiblaškymų. Jis gyveno kartu su Dievu, nuolat su Juo kalbėjosi ir Jį pažino. Jis atmintinai mokėjo senuosius, šventuosius Raštus. Jis nenorėjo šlovės nei sau, nei bažnyčiai, tik rodyti kelią žmonėms pas Jėzų. Jis mokė ne metodo, ne teologijos, ne formulės, tačiau apie asmenį, apie patį Mesiją.
Jėzau, savo srityje noriu tapti panašus į Joną ir rodyti kelią pas Tave. Padėk man būti ištikimam Tau! Padėk man gyventi pilname susitelkime į tave! Mano gyvenimas priklauso Tau.