„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.”
Evangelija pagal Joną 3:16-17
Čia aprašomas įprastas kiekvieno žmogaus likimas, nesvarbu, ar jis turtingas, ar vargšas, ar karalius, ar elgeta, ar sveikas, ar ligonis: jis pražus, nelaimingai gulės kape. Iš jo neliks nieko, net prisiminimo neliks… Kai Dievas surengia teismą, paaiškėja, kad žmogus nėra toks šventas, koks turėtų būti. Jis melavo ir apgaudinėjo, turėjo blogų sumanymų, nuodėmiavo. Toks jis negali patekti į dangų… Jis keliauja į amžinąją mirtį. Baisu pakliūti į švento, gyvojo Dievo rankas! Kad mums taip nenutiktų, Dievas numatė išeitį ir atsiuntė Gelbėtoją: Jėzų. Jis yra mūsų gynėjas, kai esame teisiami. Jis yra mūsų pagalbininkas, kai į jį įsikibę laikomės. Jei pasikliaujame Juo, Jis išgelbsti mus nuo pražūties. Taigi menkas tikėjimas mums nepadės, turime įsikibti į Jėzų, nes tai gyvybės ir mirties klausimas. Tik Jėzus gali mus išgelbėti. Bažnyčia to padaryti negali. Visi šventieji ir net Marija negali to padaryti. Mūsų pačių pastangų nepakanka, kad nugalėtume mumyse esantį blogį. Tik Jėzus gali mus išgelbėti.
Jėzau, noriu Tavo išgelbėjimo! Noriu įsikibti į Tave ir patikėti Tau savo gyvenimą! Paimk mano nuodėmes ir nusižengimus ant savo kryžiaus ir nuplauk mane visiškai švariai! Ir gyvenk mano širdyje, kad būčiau Dievo vaikas!