„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo,
nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo.“
Iz.43,18.
Mano širdį kartais užlieja liūdesys, nes aš taip dažnai galvoju apie praeitį. Buvo šitiek gerų galimybių, šansų pabūti kartu su vaikais, kurie galbūt nepasikartos. Mano tėvai yra mirę ir aš labai jų ilgiuosi. Mano paties nesėkmės slegia mane. Daugelis įvykių mane liūdina ir slopina. Ir tuomet mano mintyse skamba tokia daina: „Negalvok apie tai, kas jau praėjo! Nemąstyk apie tai tiek ilgai! Aš laikau tave, aš myliu tave, aš esu su tavimi.“ Visuomet, kai mane slegia graužatis ar kaltinimai, jaučiu Dievo paguodą. Tik Jo artybėje nurimsta mano širdis. Žinoma, aš negaliu pakeisti to, kas jau įvyko, ir padaryti tai, kas tuo metu turėjo būti padaryta. Bet pirmiausia Dievas nuplauna mano nusižengimus ir klaidas, išsklaido kaip rūko debesis. Tuomet Jis nukreipia mano žvilgsnį į šiandieną ir į rytojų. JIS drąsina mane eiti Jo keliais ir skleisti Jo ramybę. JIS patraukia tą neveiklų liūdesį ir suteikia viltį šiandienai ir rytojui. Taip, aš noriu eiti kartu su Juo ir nepasiduoti.
Jėzau, Tu esi mano gyvenimo Viešpats. Aš patikiu save iš naujo Tau. Leisk man šiandien tapti palaiminimu kitiems, rūpinkis manimi. Ačiū!