Nors ir parpuoliau ….

„Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!
Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu,
nors sėdžiu tamsybėje,
VIEŠPATS – mano šviesa“.
Michėjo knyga 7, 8

Kartais būna taip, kad jaučiamės lyg parpuolęs ant žemės ir visos nelaimių bangos bei priešo audros siaučia virš mūsų. Tamsu, nėra jokio šviesos spindulėlio, kuris teiktų mums viltį. Dievas leidžia mums kartais taip gulėti, kad galėtume rasti naujų jėgų ir galbūt susidėlioti iš naujo savo mintis. Ir tada ateina Jis ir mus pakelia. Tai yra taip tikra ir pastovu, kaip kad po ilgos ir tamsios nakties išaušęs rytas. JIS, visatos Viešpats ir Tavo Kūrėjas pažadėjo tai! JIS patikimai laikosi savo žodžio! Ir galime savo priešui [šėtonui] bei nelaimėms jau dabar tvirtai „atšauti“: „Aš atsistosiu! Nes pats Viešpats yra su manimi!!” Nelikime gulėti, kad neįpultume į savigailą; mūsų Išgelbėjimas ateina iš Dievo gailestingumo bei užuojautos. Laiške romiečiams yra trumpas pažadas (Rom 14, 4):
„Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“.

Ačiū Tėve, kad tvirtai mane laikai! Kai parklumpu, Tu padedi man vėl atsikelti; ir jei sėdžiu tamsoje, Tu esi mano šviesa! Kaip dažnai Tu mane sustiprinai, kaip dažnai jau pripildei naujomis jėgomis ir viltimi! Viešpatie, nenoriu palikti vietos savigailai, bet noriu pasitikėti Tavimi. Nes Tu esi mano Kūrėjas, mano Tėvas ir mano Dievas!