„Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.“
Evangelija pagal Matą 5, 3
Mylinčios akys mato tikrovę kitaip. Dažnai žvelgiama į žmones pagal naudą, ar ji bus, ar ne. Arba matoma tik tai, kas erzina, pvz., benamiuose. Mums patinka matyti kitų trūkumus ir klaidas, kad pasijustume geriau. Tačiau Dievo mylinčios akys žvelgia visai kitaip. Iš savo mažųjų vaikų man nėra jokios naudos, ir klaidų jie daro dar daug… bet nepaisant to, aš juos myliu ir turiu didelių vilčių jiems. Toks yra mūsų dangiškasis Tėvas; Jis žvelgia į žmones pilnas meilės ir gailestingumo. JIS žino, kad mes negalime parodyti kažko didingo. Mes labai norėtume, tačiau jei esame sąžiningi, tikrai neturime kuo Dievui įsiteikti, išskyrus tai, ką Jis dėl mūsų padarė ir mums dovanojo. Kuomet stovime prieš Jį, matome savo maldingumo ir tyrumo, meilės ir gailestingumo trūkumus. Ir vis tik: Dievas myli mus, nors mes….. Dievas myli mus, nes JIS yra Meilė… Dievas myli mus, nes mums reikia Jo gailestingumo… Jo širdis persipildyto meile, kai Jis žvelgia į mus. Jis nežiūri į mūsų trūkumus ar klaidas. JIS žvelgia į mus kaip nuostabus Tėvas į savo vaikus – pilnas vilčių jiems!
Tėve, atleisk, kai vis bandau užsitarnauti Tavo meilę ir stengiuosi būti už kitus geresnis. Tu pažįsti mano širdį ir žinai, koks esu vargšas be Tavęs. Dėkoju Tau, kad besąlygiškai mane myli, be jokių „tačiau“ ir „bet“. Tu atleidi man visus parklupimus ir visas mano kaltes. Tu iš tikrųjų nuoširdžiai mane myli!! Ačiū, kad priimi mane į savo šeimą ir darai savo karalystės piliečiu. Tu pripildai mano tuščią širdį savo Dvasia, ir aš galiu nors truputėlį atspindėti Tavo paveikslą – per ramybę, džiaugsmą, meilę, gailestingumą. Ačiū, kad esi toks geras man!