„Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta
dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo.
Dėl nuodėmės, kadangi netiki manimi“.
Evangelija pagal Joną 16, 8-9
Kartą Jėzus ir Jo mokiniai plaukė valtimi. JIS miegojo, kai prasidėjo stipri audra. Mokiniai, patyrę žvejai, pažinojo savo ežerą. Bet šįkart ir juos apėmė baimė, tad puolė žadinti Jėzų. JIS nuraminęs audrą tarė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ Evangelija pagal Matą (Mt 8, 23).
Kartą mokiniai norėjo išgydyti vieną berniuką, tačiau jie neįstengė to nepavyko. Tuomet pasirodė Jėzus ir tarė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Iki kol man reikės su jumis būti! Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane.“ (Mt 17, 17) Ir berniuką pagydė. Vėliau mokiniai Jo klausė, kodėl jiems nepavyko išgydyti berniuko. JIS tarė: „Dėl silpno tikėjimo…“ (eil. 20a)
Jei Tu paklaustum, kas yra nuodėmė, tuomet atsakymas būtų: „Netikėti Jėzumi Kristumi. Juo nepasitikėti“.
Tikėjimas auga mūsų širdyse, kuomet tyloje kalbamės su Juo. Dievo Dvasia dalyvauja tame. Ji teikia pasitikėjimą, kad visi dalykai yra Dievo rankose. Tai žinojimas, kad mano kaltės atleistos. Tai konkretus užtikrintumas, kad Dievas ypatingoje situacijoje įsikiš. Tikėjimas yra šis stiprus pasitikėjimas Dievu. O nuodėmė yra, kuomet mes vėl pasiduodame savo baimei ir pametame pasitikėjimą….taigi, – silpnas tikėjimas. Todėl įsišaknykime tvirtai Jėzuje, kad stovėtume taip tvirtai ant žemės, kaip ąžuolai, kurių negali išversti jokios audros!
Ačiū, Jėzui, kad teiki man tikėjimą. Jo negaliu „pasidaryti” pats. Todėl ateinu pas Tave ir noriu laikytis labai labai arti Tavęs. Tu esi Gerasis Ganytojas, kuris veda mane teisumo takais dėl savo vardo. Tavyje esu Saugus!