„Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“ Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau“.
Evangelija pagal Matą 19, 13-15
Kai tai skaitau, visada prisimenu muitininką Zachiejų. Jis buvo mažo ūgio, tačiau didelis sukčius ir labai turtingas. Bet jis suprato, kad svarbiau už turtą vis tik yra susitaikyti su Dievu. Jis norėjo matyti Jėzų, tačiau minia jam užstojo. Priekyje stovėjo religingieji ir tobulieji. Jie neleido jam prasiskverbti iki Jėzaus. Ir mes turime labai saugotis, kad tikėjime „neužstotume“ Jėzaus vaikams ir „mažiesiems“ tarp mūsų, ar jiems nesukliudytume ateiti pas Jį. Kuomet kažkas nori ateiti pas Jėzų, mes, religingieji, reaguojame kartais labai atšiauriai ar skeptiškai, ir tai juos atstumia. O kartais mes sukliudome žmonėms ateiti pas Jėzų dėl to, kad visai nieko nedarome. Jėzus nori, kad vaikai ateitų pas Jį! JIS juos labai karštai myli!! Ir kuomet vaikai suvokia, kaip karštai juos Dievas myli, ir kaip arti jų Jis yra, jie atranda didžiulį tikėjimą. Jiems yra normalu dėl visko melstis. Mano mažasis pažino Jėzų, kai papuolė po traktoriaus ratais ir jam nieko neatsitiko. Nuo to laiko jis pasitiki Juo. Prieš kelias dienas jis neberado savo sportinių batų. Tuomet pamačiau, kaip jis viduryje kambario stovėjo ir meldėsi. Ir netrukus batai atsirado! Pasitikėkime Dievu labiau ir mokykime to savo vaikus! JIS niekada jų nenuvils; ir taip pat – mūsų. Tuomet jie turės gyvenime saugų pagrindą.
Jėzau, Tu nesi kažkur tolimuose pasauliuose esantis Dievas. Tu esi arti arti mūsų. Tavimi galime pasitikėti! Tu guodi, kai esame vieniši ir nuliūdę. Tu švelniai nušluostai visas ašaras nuo mūsų veido. Mes esame Dievo vaikai, Jo nuosavybė! Visados galime ateiti pas Tave, Tu niekuomet mūsų atšiauriai neatstumi. Tu esi Dievas, kuris myli savo vaikus!!!
Prašau persiųskite pamąstymus ir kitiems! Arba išspausdinkite ir duokite paskaityti!! Visiems reikalinga Dievo paguoda!!!