„O teisiųjų takas – tarsi aušros šviesa,
vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“.
Patarlių knyga 4, 18
Kai mes gyvename su Viešpačiu ir skiriame Jam laiko, keičiamės, ir Jis pažymi mus savo antspaudu. Tuomet vis labiau tampame panašesni į Jį; Jo charakteris keičia mus. Mūsų senasis Adomas, mūsų senoji žmogiškoji prigimtis „AŠ“ yra įsitvirtinusi mumyse ir reiškiasi tam tikrais įpročiais. Reikia laiko, kad nauji įpročiai iš Dievo prasiveržtų mumyse ir pakeistų mūsų senuosius įpročius. Tai lyg kova prieš mus pačius. Tačiau Dievo Dvasia nori gyventi mumyse ir įgyvendinti Dievo principus ir įpročius. Mums tereikia tik Jam save patikėti! Taip, kaip augalų gumbai rūsyje peržiemoja ir tik patekę į šviesą pradeda augti. Kad mūsų naujas gležnas gyvenimas augtų, reikia daug šviesos! Todėl ir ieškome bendrystės su Dievu – kad būtume šviesoje! Kaip langams, kurie pamažu tampa vis nešvaresni ir tamsesni, taip ir mums reikalingas nuolatinis apvalymas per Jėzų; kad Dievo šviesa bei šiluma patektų į mūsų širdis. Tik įsikibk į Jėzų, savo Viešpatį, tuomet Tavo gyvenimas taps kaip aušros šviesa, vis šviesesnis…iki skaisčios dienos!
Viešpatie, mums neįmanoma tapti kaip Tu …Tačiau mes galime atspindėti Tavo esybę. Apvalyk mus savo Dvasia, kuri įrašo Tavo įstatymą mūsų širdyse! Leisk savo šviesai šviesti mumyse vis šviesiau… iki skaisčios dienos!