Nuolankumas ir susitaikymas

„Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“.
Evangelija pagal Matą 5, 23-24

Šiandien naktį atsibudau ir galvojau apie vieną įvykį, kuris įvyko prieš daug laiko. Su manimi buvo labai neteisingai pasielgta, ir aš gyniausi, tačiau taip pat ne itin „švelniai“…. Aš už tai jau daug kartų atleidau, tačiau ne karto mes apie tai nesikalbėjome ir aš ne karto neprašiau „kaltininkų“ atleidimo už savo kaltę.
Jei mūsų širdyse nėra ramybės, gali būti, jog išdidumas mums neleidžia paprašyti žmonių atleidimo, net jei mes ir kalti tik 5 %, o kiti – 95 %; kitaip mes nerasime ramybės. Šėtonas to nepamiršta ir turi teisę tai nuolat priminti ir sukelti nerimą. Jėzui taip svarbu atleidimas, kad Jis net nenori, kad mes Jį šlovintume, kol mumyse – ši kaltė. – Tuojau eik ir susitaikyk, – pataria Jis! – Viską palik ir eik, eik!
Jėzus dar sako: “Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos”. (Mt 7, 24).

Ačiū Tėve, kad atleidi man mano kaltes. Nuolat ir vis iš naujo Tu man atleidi, nes esu tik žmogus ir klystu. Man reikia Tavęs! Padėk man atleisti savo kaltininkams taip, kaip Tu man kad atleidi, suteik drąsos bei nuolankumo kreiptis į žmones, prieš kuriuos nusikaltau. Išdidumas yra galingas. Atleisk man ir pripildyk mano širdį Tavo nuolankumo ir romumo Dvasia. Viešpatie, man reikia naujos širdies!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*