„Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“
Evangelija pagal Luką 18,7
„Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti.Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“ Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas…“ (eil.1-6)
Kai su mano mažuoju neteisingai pasielgiama, jis kreipiasi į mane ir tiki, kad aš jį apginsiu. Jam tai savaime suprantama. Ir jam nereikia ilgai prašyti ar skųstis; jis žino, jog tėtis šalia. Tai ir yra svarbiausia, jei norime, kad mūsų malda būtų išklausyta – tikėjimas ir pasitikėjimas! Jei esu Dievo vaikas ir gyvenu arti Jo širdies, tuomet pažįstu savo Tėvą ir esu pilnas pasitikėjimo. Jei mano tikėjimas tik galvoje, tuomet ieškau argumentų, diskutuoju ir galbūt noriu perkalbėti Dievą. Jei mano tikėjimas svyruoja kaip meldai vėjyje, negaliu su pasitikėjimu kreiptis į savo dangiškąjį Tėvą. O jei ateinu pas Dievą tik pasiskųsti ir padejuoti, tai kaip galiu išgirsti Jo atsakymą?
Dievas labai gerai žino, kur įvyksta neteisybė. Dievas viską išveda į gera. Todėl galiu būti ramus: JIS rūpinasi manimi ir šioje situacijoje. JIS yra mano Tėvas, Kuris rūpinasi savo vaiku!
Dėkoju, Tėve, kad esu Tavyje saugus. Tu saugai mane ir atlygini bet kokią žalą. Tu dosniai mane aprūpini viskuo, ko man reikia. Tavimi galiu pasitikėti kaip vaikas, nes Tu esi mano Tėvas, Kuris mane myli!