Tuomet Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą. Petras atsiminė jam pasakytą Viešpaties žodį: „Dar gaidžiui nepragydus, šiandien tu tris kartus manęs išsiginsi.“Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.“
Evangelija pagal Luką 22,61-62
Ar Tau pažįstamas šis Jėzaus žvilgsnis? Ar Jis jau kartą taip pažvelgė ir į Tave? Toks Jėzaus žvilgsnis liečia giliai. Jam yra viskas matoma; visos mūsų mintys, žodžiai, darbai. Tiesiog viskas Jam tampa žinoma, kai Jis savo šventume pažvelgia į mus. Jo žvilgsnio negaliu atlaikyti, norisi bėgti, karčiai raudoti, kur nors pradingti. Tuo pačiu šis žvilgsnis kaip magnetas traukia prie Jo paties. Jo akys pilnos meilės, gilios ir neišsenkančios kaip jūra. Nėra jose nė lašelio pasmerkimo. Tik tyriausia ir aukščiausia kokia tik gali būti Meilė. Jo meilus žvilgsnis persmelkia mane ir mato kiekvieną mano širdies skausmą, visus troškimus ir ilgesį. Jo akys man kalba: „Taip, aš laukiu Tavęs, aš Tave myliu!” Tiek daug meilės negaliu net pakelti ir vėl norisi bėgti. Jėzus švelnus, Jis leidžia man bėgti. JIS žino, kad vėl grįšiu ir leisiu Jam mane guosti, vis daugiau Jo meilės priimsiu ir ją atspindėsiu.
Galvoju apie tą vyrą, nusikaltėlį, kuris buvo nukryžiuotas kartu su Jėzumi. Jis matė tik Jėzų, visa kita jam buvo nesvarbu. Todėl jis klausė Jėzaus: „Viešpatie, ar prisiminsi ir mane?” Jėzus, nepaisydamas savo skausmo ir daugelio žmonių aplinkui, žvelgė tik į šį vyrą: „Taip, atsakė jam, dar šiandien būsi rojuje pas dangiškąjį Tėvą.” Dėl tokių žmonių Jėzus mirė ant kryžiaus. Jie neturi kuo pasigirti, kas juos užtaria, jie pilni kalčių ir nesėkmių. Nepaisant to Jėzus taria jiems „taip”.
Mano Jėzau, koks nuostabus Dievas Tu esi! Tu viską žinai, taip pat ir tai, kad Tave myliu. Kaip galėčiau be Tavęs gyventi! Tu esi mano viltis, mano gyvenimas ir mano tikslas.