„Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“
Izaijo 1, 18
Gaila, bet mūsų šalis yra paskendusi begalėje nuodėmių, kurios yra raudonos it kraujas. Atrodo, kad yra vertybių, kurios tampa svarbesnės, nei žmogaus gyvybė. Anksčiau egzistavo tautos, kurios aukodavo savo vaikus dievams, pavyzdžiui, Indijos Majai, Actekai ir Inkai, o taip pat senovės tautos, gyvenusios Kanaane. Šias tautas Dievas pasmerkė žlugimui. O kas gi laukia mūsų šalies? Nuodėmė yra raudona it kraujas!
Dauguma motinų nutraukia savo vaiko gyvybę dar iki jo gimimo. Sakoma, jog tai nėra blogai. Bet yra motinų, kurios jaučiasi blogai ir jaučia milžinišką kaltę. Dirbantys ligoninėje ir prisidedantys prie šio darbo taip pat dažnai jaučiasi nekaip. Todėl, kad Dievas davė mums kaltės jausmą!
Daug senų žmonių yra apgyvendinami senelių namuose; vaikai neturi jiems nei laiko, nei vietos. Ar tai patinka VIEŠPAČIUI?
Daugelyje trečiojo pasaulio šalių vaikai turi sunkiai dirbti, arba net būna parduodami, kad šeima galėtų išgyventi. Panašu, kad trūksta politinės valios, ką nors pakeisti šioje situacijoje. Bet ar tai nepaveikia VIEŠPATIES?
Nepaisant to, VIEŠPATS sako: „Aš atleisiu tau tavo kaltes! Net jei jos raudonos kaip purpuras, tu tapsi tyras kaip sniegas ir baltas kaip vilna.” Jei atneši VIEŠPAČIUI savo nuodėmes ir jas pripažinsi, tuomet JIS tau jas atleis ir pamirš. Jei tave kankina kaltė, atnešk ją pagaliau VIEŠPAČIUI! JIS tau atleis ir širdis vėl nurims. Tu esi Jam labai svarbus!
Ačiū, Jėzau, kad mirei už mano nuodėmes. Net jei mano kaltės yra didelės, atleidimas yra dar didesnis! Man kartais būna sunku patikėti, kad Tu iš tiesų man atleidai. Prašau, padėk man! Ateik, Dievo Dvasia, padėk man tikėti ir pasitikėti bei pripildyk mane Dangiškąja Ramybe.