„Tada Abromas tarė Lotui: ´Prašyčiau, kad nebūtų vaido tarp manęs ir tavęs ar tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame giminaičiai. Argi ne visas kraštas prieš tave? Prašyčiau atsiskirti nuo manęs. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, jei tu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.´”
Pradžios knygos 13, 8-9
„Dievas yra mus pašaukęs santaikai!!!“ (1 Kor. 7, 15) Bet kartais su tam tikrais žmonėmis, taip kaip Abromas su savo sūnėnu Lotu, patiriame labai daug įtampos ir streso. Nepaisant to, kad Dievas pažadėjo atiduoti visą šalį, Abromas dėl santaikos pasiryžo viso to atsisakyti, atiduodamas savo sūnėnui geresnę dalį. Dievas gerbdamas jo pasitikėjimą tarė (1 Kor. 15, 6): „Abromas patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.“ Dievas teisumu įskaito ne tik darbus, bet ir tikėjimą! Tačiau mūsų tikėjimas atsiskleidžia per mūsų veiksmus; įdomu, kaip Abromas būtų pasielgęs, jei netikėtų Dievu?
Santaika Dievo akyse užima labai svarbų vaidmenį, todėl Jis įdėmiai klausosi, kai mes meldžiamės arba laiminame mus persekiojančius priešus. Štai kodėl Jis ragina mus dėti visas pastangas, kad gyventume santaikoje. Kartais užtenka tik atsiprašyti, kartais dėl to reikia kažką paaukoti, o galbūt net atsisakyti kažkokių savo teisių, bet šalia to visada reikia atleisti, atleisti, atleisti.
Bet būna ir taip, kad norint gyventi su tam tikru žmogumi santaikoje, viso to neužtenka. Tuomet, turėtume atsiskirti nuo tokio žmogaus, bet palikti jam ištiestą susitaikymo ranką. Net jei, kaip Abromas, už tai turėtume sumokėti daugiau, tai bus geriausias kelias. Nes kitu atveju, kaipgi tu susigrąžinsi santaiką, kuri per vaidus ir norą būti teisiu bus prarasta? Jūs esate pašaukti santaikai!
Tėve, aš pasitikiu Tavimi. Visais atvejais Tu rūpiniesi manimi, net ir tuomet, kai dėl santaikos aš išsižadu savo teisių. Tu laimini mane ir tai yra vertingiau už bet kokius turtus!