„Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą;
jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu.
Todėl linksma mano širdis,
džiūgauja visa mano gyvastis
ir ramiai ilsisi mano kūnas.
Juk nepaliksi manęs Šeolui,
neleisi savo teisiajam matyti kapo.
Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
Tavo Artume džiaugsmo pilnatvė,
tavo dešinėje amžina linksmybė.“
Psalmyno 16, 8-11
Karalius Dovydas šiuos žodžius apie Jėzų parašė beveik prieš 1000 metų. Jėzus, lygiai taip pat kaip Dovydas ar aš, buvo žmogus. Jis paliko visą Savo dieviškumą danguje, todėl buvo visiškai priklausomas nuo Dievo, Savo Tėvo. JIS visada vadovavosi Savo VIEŠPAČIU, todėl žinojo visus Jo norus ir planus. Jėzus buvo ramus žmogus, linksmas ir pilnas vidinės ramybės; nes Dievas visada buvo šalia. JIS žinojo Dievo troškimus ir nesiblaškė nei į kairę, nei į dešinę; nes Savuoju keliu Jis ėjo kartu su Dievu. Tas vidinis Artumas džiugino Jo širdį. Net ir didžiausios audros metu Jis ramiai miegojo žinodamas, kad Dievas laiko Savo ranką virš Jo; – Jo kūnas ramiai ilsėjosi. JIS žinojo, kad net mirtis nebaisi, nes dangiškasis Tėvas nepaliks Jo Šeolui. Jis iš tikrųjų prisikėlė iš numirusiųjų; mes taip pat neregėsime kapo, nes Dievas pasiims mus su Savimi. Kartu su Dievu, mūsų Tėvu, mes eisime per taką, kuris veda į gyvenimą; Jo Artume viešpatauja džiaugsmo pilnatvė ir amžina palaima!
Bent šiek tiek to nuoširdaus Artumo su dangiškuoju Tėvu, mes turėtume patirti ir šiandien: žvelkime į VIEŠPATĮ, tuomet šiandien mus lydės džiaugsmas, ramybė, saugumas ir palaima. Neramumai, rūpesčiai ir baimė mus aplanko tuomet, kai nutolstame nuo to Saugumo ir bandome vadovautis kitais dalykais.
Jėzau, padėk man šiandien, taip kaip Tu parodei, išlikti artimame ryšyje su Tėvu! Ir jei aš savo žvilgsnį nukreipsiu į rūpesčius ir baimę, kuo greičiau leisk man tai suprasti! Kartu su Tavimi ši diena bus graži ir sėkminga. Ačiū, kad esi šalia!
………n