„Juk esi man žiburys, VIEŠPATIE;
tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu.“
Samuelio antra knyga 22, 29
Kartais ginčijamės ir niekaip negalime liautis. Kartais žmonės mums trokšta to, kas pikta ir neteisinga, ir nežinome, kaip apsiginti. Kartais keliaujame per gilius slėnius ir nebematome jokios šviesos ir jokio tikslo.
Visada gyvenime ir vėl ateina laikas, atnešantis tamsybes. Net karalius Dovydas nuolat apie tai kalbėjo. Tačiau jis gali patvirtinti, kad Viešpats Dievas jį visada iš visko ištraukė. „JIS išvedė mane iš pavojaus, išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs“ (Psalmyno 18, 20). Kodėl Dievas mėgo Dovydą? Nes Dovydas pasikliovė tik Viešpačiu; visa kita jį nuvylė. Mes taip pat norime visuomet gręžtis į Viešpatį; JIS apšvies mūsų tamsybes. JIS yra mūsų gyvenimo Žibintas; JIS žino kelią, kuriuo einame. JIS žvelgia ir žino, kad viskas bus gerai. JIS pažįsta mus kiaurai ir žino, kiek įstengiame panešti. JIS tas, kuris sako: „Kas sėja ašarodamas, tas nuiminės derlių džiūgaudamas.“ (Psalmyno 126, 5).
Vieną naktį išgirdau savo mažąjį verkiant. Kažkas jį slėgė arba sapnas buvo nemalonus. Buvo tamsu nors į akį durk. Pradėjau jį guosti ir vaikas nurimo. Nors vis dar buvo tamsu, mano balso užteko, kad dingtų jo baimė ir liūdesys. Tebebuvo tamsu, tačiau vaikas buvo ne vienas.
Ačiū, Dangiškasis Tėve, Tavyje esu saugus. Kai šėlsta priešai ir patiriu daug neteisybės, Tu esi mano Skydas, mano Apsauga, mano Padėjėjas ir Draugas. Tau galiu patikėti save ir išliesti širdį. Tu matai mano ašaras ir meiliai uždedi ant galvos ranką. Tu paguodi geriau nei bet kas kitas. Nes Tu esi mano Gerasis Ganytojas.