„Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos. Teisusis visada dosniai kitiems duoda ir skolina, o jo vaikai yra tikra palaima“.
Psalmyno 37,25–26
Dievas norėtų, kad išmoktume atsisakyti. Neturėtume prisirišti prie daiktų, kad ir kaip jie mums patiktų. Lygiai taip pat šiame pasaulyje neturėtume pervertint garbės, galios ir užimamos pozicijos. JIS vienintelis yra mūsų Aprūpintojas! JIS vienintelis gausiai apdovanoja savuosius vaikus, nes yra geras tėvas. Tačiau Jis nenori, kad ieškotume kito gėrybių šaltinio, o vien tik Jo. Todėl kartais Dievas leidžia mums pasijusti nesaugiai.
Būna etapų, kai nieko nestokojame, tačiau būna ir tokių periodų, kai kenčiame nepriteklių. Tai – Dievo mokykla, kurioje mokomės pasitikėti. Ir kai Juo pasikliaujame, tampame kaip Jis: gailestingi, dosnūs esantiems varge. Lygiai taip pat kilniaširdiškai gyventi mokosi ir mūsų vaikai. Mūsų pasitikėjimas Viešpačiu atsispindės juose.
Nors kai kurie žmonės turi viską, vis dėlto ir jie išgyvena egzistencinę baimę. Jie visada jaučia, tarsi grėstų kas nors negera. Jie privalo nuolat saugotis ir nuo visko, kas tik įmanoma, apsidrausti. Dėl to jie labai greitai sunerimsta, kai tik ima įsivaizduoti atsitiksiant kažką nenumatyto. Pati geriausia terapija įveikti egzistencinę baimę – pasitikėti Viešpačiu. Tai išbandyta. Tada tapsime laisvi: nebesirūpinsime ir nebijosime, nes pats VIEŠPATS mumis rūpinasi.
Dangiškasis Tėve, dėkoju, kad esi toks dosnus, draugiškas ir gailestingas! Tu – mano Aprūpintojas, ir man nebereikia be reikalo jaudintis. Ačiū, kad taip palengvinai mano gyvenimą! Galiu dirbti savo darbus, o Tu laiminsi. Galiu nugyventi savo dieną be baimių, rūpesčių ir nuogastąvimų, – Tu esi mano Sargas ir Ganytojas.