„Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“
(Evangeliją pagal Joną 5, 22–24)
Šventasis Dievas teismą, skirtą mums, pavedė Jėzui! Kokia gera naujiena!! Kai tik įsižiūriu į Jėzų, kai skaitau apie Jį evangelijose, pamatau, koks gailestingas, mylintis ir draugiškas yra mūsų Viešpats Jėzus. Kai Jis mane teis, nebus baisu!! Nes Jis atėjo gelbėti žūstančiųjų, – taip pat ir manęs. JIS parodo, kad yra išeitis iš Šventojo Dievo teismo, kitų žmonių bei mano paties pasmerkimo: „Aš tikiu Jėzumi ir įsikimbu į Tą, Kuris iškentė man skirtą bausmę ant kryžiaus“. Atmetimas ir kaltinimai tik apsunkina gyvenimą. O daugiausia gyvenimo džiaugsmo prarandame tuomet, kad atmetame ir kaltiname save. Todėl viliamės, kad pats Jėzus mums padės Juo pasikliauti. Jis yra pasakęs: Tau atleista; Tu turi amžinąjį gyvenimą; Myliu tave tokį, koks esi! Kelias, vedantis iš atmetimo, savęs kaltinimo ir pasmerkimo, – yra Jėzus.
Ačiū, Jėzau, Tu tikrai išvadavai mane iš visko, kas kaltina. Net kai mano širdis mane kaltina, Tu esi didesnis, ir Tavo artumoje ji nurimsta. Tavoji Dvasia atgaivina manyje Tavo Žodį ir padaro jį veiksmingu. Tu esi man toks geras!