„Esu sielvarto baisiai nukamuotas;
VIEŠPATIE, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.“
Psalmyno 119, 107
Nėra tokios tamsos, kuri būtų per tamsi mūsų Viešpačiui; savo žvilgsniu JIS viską aprėpia. Jokia tamsa negali JO man užstoti; JIS yra visur. Esu ėjęs per didelį didelį vargą, vidines kovas, ir JIS buvo visuomet šalia – net jei aš to nepastebėdavau – JIS išgelbėdavo mane iš kiekvienos bėdos. JIS tai padarys ir Tavo situacijoje! JIS išvaduoja mane iš kaltės ir kaltės jausmų. JIS užbaigia mano vienatvę. JIS gydo mano širdį ir mano kūną. JIS išgelbėjo mane iš mirties. JIS išsklaidė mano depresijos tamsą. JIS ištraukė mane iš kitų žmonių klastos. JIS saugo mano gyvybę, mane nuo įvairių ligų; JIS aprūpina mane viskuo, ko man reikia; JIS yra visuomet šalia, galiu su JUO bendrauti, vienatvė traukiasi. JIS yra visa, ko tik man reikia!! JIS atsako į mano poreikius, mano ilgesį. Vien JAME esu besąlygiškai saugus. Kartais Viešpats leidžia išgyventi vargą, bėdas. Tuo JIS nori sustiprinti mūsų tikėjimą. Raumenys treniruojasi jiems suteikiant krūvio ir svorio, vis daugiau ir daugiau, iki tam tikrų ribų. Ir mūsų pasitikėjimas JUO auga, kai JIS mus ištraukia iš bėdų. Kartais JIS nori mus išgryninti ir apvalyti. Kaip svogūnas turi daug lukštų sluoksnių, kuriuos reikia lupti po vieną, JIS vieną po kito pašalina mūsų širdies viršutinius „lukštus”. Kol ji tampa tyra ir šventa. Mums tai – skausmingas procesas, tačiau labai reikalingas.
JO Žodis yra galingas! Visa, ką JIS sako, įvyksta! Todėl kreipiuosi į JĮ bėdoje, nes JIS yra mano Gelbėtojas ir Išvaduotojas. Kai JIS ištaria Žodį, ateina išgelbėjimas. JIS žino šį teisingą, išlaisvinantį Žodį, ir JIS jį ištars, kai tik ateis tam laikas. Dėkoju TAU už Tavo galingą, išlaisvinantį Žodį!
Dėkoju, brangus Viešpatie, kad manęs niekuomet nepalikai bėdoje ir niekuomet nepamiršai. Net didžiausioje tamsoje Tu visuomet buvai šalia. Tavimi galiu visiškai pasitikėti; Tu esi mano mylimas Viešpats, Kuris besąlygiškai mane myli.