„Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta.“
Evangelija pagal Matą 7,7
Daugelis ieško savo širdžiai ramybės, tačiau tik nedaugelis ją randa. Tai Dievo ramybė! Ji yra nepriklausoma nuo situacijų, į kurias mes papuolame; ji nėra priklausoma nuo mūsų „šventumo laipsnio“. Būti patenkintas ar pasitenkinimas yra visai kiti dalykai. Dievo ramybę mes gauname tik per Jo artumą, – ji yra Jo esybės ženklas ir Šventosios Dvasios vaisius, tačiau visuomet tiesiogiai priklausoma nuo Jo paties. Patenkintais mes tampame tuomet, kai esame patenkinti savimi ir situacija; taigi visuomet eina kalba apie mus pačius ir mūsų savijautą. O pasitenkinimas yra jau beveik kaip savimeilė, – mes esame patenktinti savimi, laikome save gerais. Tai nėra blogai, bet Dievo ramybė turi dangišką kokybę, ji yra daug gilesnė, aukštesnė, daug platesnė ir ilgaamžiškesnė nei galima pamatuoti. Ramybė palaiko sunkiausių situacijų metu; ji mumyse viešpatauja net tuomet, kai esame pilni netikrumo ar baimių. Tačiau ji turi aukštą kainą: mes mirštame sau ir tampame Dievo nuosavybe bei leidžiame Dievo Dvasiai mus pripildyti. Mes ieškome Dievo veido ir beldžiame į Jo duris. Kartais tai užtrunka, nes Dievas nėra automatas, Kuris tuojau pat „įsijungia“. Kartais Dievas nori patikrinti mūsų motyvus, kodėl mes Jo ieškome. JIS ir Jo artuma yra per brangūs! Tačiau JIS pažadėjo: „Ieškokite, ir rasite, belskite…, ir bus mano širdis Jums atverta… “
Dėkoju, Jėzau, kad išlaisvinai kelią pas Dievą. Dabar galiu įžengti į Dievo artumą, ir laisvai su Juo kalbėtis. Dėkoju už bendrystę su Tavimi! Dėkoju, kad Tu teiki mano širdžiai Savo dangiškąsias dovanas, taip pat – už dangiškąją ramybę! Taip gera ilsėtis Tavyje, net jei dažnai situacija yra nerami. Tu esi mano gyvenimo Šeimininkas!