„Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, Izraelis imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo Amalekas“.
Išėjimo 17, 11
Amalekas buvo dykumos tauta, apgavysčių, plėšikavimo, žudynių ir karo simbolis. Jie užpuolė Izraelį, kai šis keliavo per dykumą. Jozuė vadovavo kovai. Tačiau jo žmonės Egipte buvo tik vergai, o ne kariai, tad Izraelis neturėjo daug šansų. Bet Mozė užlipo ant kalno ir meldėsi visą kovos laiką. Ir kol jis meldėsi, tol Izraelitai laimėdavo; bet jam pavargus, iškart pradėjo laimėti Amalekas. Todėl jo padėjėjai, Aaronas ir Hūras, parėmė jo iškeltas rankas.
Malda kartais gali būti daug pastangų reikalaujantis reikalas! O taip pat ir ištvermės… kad tik ne per anksti prarasti drąsą ir nenuleisti rankas! Taip Izraelis laimėjo šį mūšį!
Mūsų rankos nori imtis bet ko, tik ne maldos – tai joms labai sunku. Šis „nieko neveikimas“ ir „leidimas veikti Viešpačiui“ yra mums visiems be galo sunkus reikalas. Mes visuomet norime kovoti už savo teises patys. Bet Viešpats yra mūsų vėliava! JIS rūpinasi mūsų teisėmis; JIS kovoja prieš piktąsias jėgas ir valdžias. Geriau pasitikėkime Juo ir leiskime Jam tai daryti. O jei kova tampa per sunki, galima kreiptis pagalbos: prašyti, kad kiti paremtų mus malda. Mes taip pat galime melstis už kitus, juos taip palaikyti, jei jie pavargsta. Dievas girdi nesavanaudišką maldą!
Dėkoju, dangiškasis Tėve, Tu laikai visus dalykus savo stipriose rankose. Tu esi kovos su blogio ir tamsybių jėgomis vėliava. Nenoriu pats kovoti su jomis, bet noriu ieškoti Tavo pagalbos. Tebūna mano rankos ištiestos į Tave, mano akys nukreiptos į Tave. Nes Tu esi mano Padėjėjas nelaimėje!
amen