„Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai;
pirma jo - ryjanti ugnis,
aplink jį - smarki audra“.
Psalmyno 50,3
Kaip bus, kai Dievas ateis aplankyti savo tautą? Ar tai bus kaip Mozei išėjimo iš Egipto metu, kuomet Dievas ėjo savo tautos priešakyje ugnies stulpe? Ar kaip Elijui, – kai iš dangaus nužengė ugnis? Ar kaip per sekmines buvo, kuomet Dievo Dvasia kaip ugnis nužengė ant mokinių? Ar visai kitaip? Mes dar nežinome. Žinome tik viena: mūsų Dievas ateis, ir ne tyliai!! JĮ lydės ugnis ir smarki audra. Daugiau JIS nebetylės žvelgdamas į neteisybes žemėje. JIS teis savo tautą ir išlaisvins iš visų priespaudų. Avinėlis nuo kryžiaus taps Judos liūtu; Jėzus, mūsų karalius, ateis! Mes galime jau dabar Jo prašyti, kad ateitų. Ir Jis ateis savo ugnimi į mūsų gyvenimą. Visa, kas nebus šventa, bus sudeginta. Jo ugnis užpildys mūsų širdis, – mes degsime Jam, savo mylimajam Viešpačiui.
Mūsų bendruomenės taip pat gali tai patirti: Dievas ateis ir netylės; pirma Jo – ryjanti ugnis! Ko labiau reikia mūsų bendruomenėms, jei ne Dievo ugnies? Visa tai, kas žmogiška, tepasitraukia, ir Jėzaus deginanti meilė jas teužpildo.
Taip, Jėzau, ateik savo ugnimi į mano širdį!! Aš ilgiuosi Tavęs ir Tavo jėgos!!! Tu esi gyvas, ne koks muziejinis. Prašau, Viešpatie, uždek mano širdį savo meilės ugnimi ir savo jėga! Aš myliu Tave.