Teisieji žaliuoja lyg palmės,
ir auga lyg kedrai Libano.
Psalmė 92, 13
„Viešpatie, kaip gera šlovinti tave, giedoti šlovės giesmes tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą tavo ištikimą meilę, tavo ištikimybę kas naktį…. . Juk tu, Viešpatie, pradžiuginai mane savo darbais, – su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus. Kokie didingi tavo darbai, Viešpatie, kokios gilios tavo mintys!
Bukas žmogus jų nežino, kvailys to negali suprasti. Nors nedorėliai želia kaip žolė ir visi piktadariai klestėte klesti, jų laukia amžinoji žūtis. …
Bet tu man duodi stumbro jėgų, suteiki man palaimą. … Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano. Pasodinti Viešpaties Namuose, jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose. Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, – visad jie sodrūs ir sultingi, liudydami, koks teisus yra Viešpats – mano Uola, nes jame nėra ydos.”
Ryte važiavau automobiliu ir stebėjau medžius. Visos eglės pakeliui lenkė galvas, pliki lapuočių medžiai taip pat lenkė savo viršūnes vėjui. Pagalvojau, kad net ir buki medžiai lenkiasi prieš Viešpatį, kai Jo galingas balsas pasigirsta vėtroje ir perkūnijoje. O kaip mes, žmonės? Nenorime lenkti savo galvų prieš Viešpatį; nuolankumas nėra madingas! Daugelis kris dėl išdidumo ir priešgyniavimo, maišto prieš Dievą, Kūrėją ir Teisėją.
Mes, krikščionys, turime atiduoti visą garbę JAM, JĮ šlovinti bei giesmes JAM vienam giedoti. Nes JIS yra ir lieka Viešpats! Kiekvienoje krizėje ir kiekviename saulės spindulyje! Tik tada gali JO galia tekėti, mus atgaivinti bei įžiebti mumyse naujų jėgų ir naujos drąsos. Pašlovintas būk, Viešpatie!
Dėkoju, Jėzau, su Tavimi aš galiu patekti prie gyvybės šaltinio. Dievas yra tas, kuris rūpinasi manimi! Aleliuja!!