„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27
„Mylėk“… – tai neskamba kaip šis: „Tu privalai mylėti“, – tai būtų įstatymas, kurį privaloma vykdyti. Nors greitai pastebime, jog mums neįmanoma jį įvykdyti – mums nepavyksta teisingai mylėti nei savęs, nei savo artimo, nei Dievo. Dažnai meilė sau tampa egoizmu, artimo meilėje jaučiamas koks nors slaptas siekis ar simpatija, o meilė Dievui tampa vien pastangos. Jėzus nori mus iš viso to išlaisvinti. „Mylėk“ – tai didžiausias išlaisvinimas, kurį mes tik galime patirti! Jei žinau, jog Dievas mane sukūrė ir besąlygiškai myli, gyvenu apsaugotas ir jaučiuosi saugus. Juk JIS – su manimi! Man nereikia nuolat galvoti apie savo gerovę, nereikia nuolat baimintis, kad kiti ką nors iš manęs atims, man nereikia lygintis su kitais. JIS yra mano uola, ant kurios stoviu! Visi rūpesčiai, pavydas, kartėlis, baimė ir nuogąstavimai traukiasi, kuomet ilsiuosi prie Jo širdies. JIS taria man „TAIP“! JIS rūpinasi manimi! JIS gyvena mano širdyje ir daro mane laisvu žvelgti nuo savęs į Jį ir į savo artimą. JIS, gyvendamas manyje, daro mane pajėgų laikytis Jo nurodymų: mylėti Dievą, save ir savo artimą.
Ačiū, Jėzau, kad išlaisvini mane iš visų baimių ir nuogąstavimų. Tu, gyvendamas manyje, išlaisvini mane ir darai pajėgiu mylėti. Prašau, ateik savo galia, kuri mane pilnai pripildo! Noriu žvelgti į Tave, o ne vien į save. Tu esi Dievas, Kuris besąlygiškai mane myli.