„Juk nors teisusis septynis kartus parpuola,
jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė.“
Patarlių 24, 16
Dievas pažįsta mus ir žino, kad mes kartais parklumpame, grįžtame į senąjį gyvenimo stilių. Mes esame vis tik žmonės, ne „šventieji“. Nors tai negerai ir mes turime būti budrūs, tačiau kartais vis tik tai atsitinka. Kaip gerai, kad mes galime kiek įmanoma greičiau kreiptis į Jėzų ir šauktis Jo atleidimo! JIS juk atleidžia v i s a s mūsų kaltes! JIS jau mus pažinojo, kai mus pašaukė. Tik mums patiems dažnai yra sunku prašyti atleidimo ir iš tikro tikėti, jog JIS atleidžia. Bet tik tada mes galime vėl atsistoti ir toliau eiti savo keliu su Dievu. Kaip gera, kad JIS pats mums padeda, pats kviečia mus atgal prie savo širdies, teikia naujos drąsos ir elgiasi su mumis, lyg nieko nebūtų įvykę. – JIS iš tikro ištrina visas nuodėmes. Niekada JIS nepriekaištauja: „Ir vėl tu tai padarei! Pagaliau pasistenk nors kiek!“ – Ne, JIS žino, kaip stipriai mes jau priekaištaujame patys sau, tad Jis mus drąsina vėl atsistoti ir eiti toliau. JIS yra Tėvas, Kuris myli savo vaikus! Tad nelik gulėti, greitai kibkis į Jo ranką, ir vėl ieškok Jo širdies!
Dėkoju Tau, Tėve, kad iš tikro ištrini visas mūsų nuodėmes. Tu pamiršti jas ir nori, kad mes taip pat jų amžinai nenarpliotume. Geriau džiaukimės Jo atleidimu! Padėk mums, kai mes suklystame, vėl greit atsistoti ir kreiptis į Tave. Tu esi pilnas vilties mums! Tu niekuomet mūsų neatsisakai, net jei mes septynis kart septyniasdešimt kartų parklumpame. Tu esi gailestingumo ir vilties Dievas!