„Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsųširdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu – jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“.
Laiškas galatams 4, 6-7
Kristus gyvena mumyse, mes Juo apsirengiame kaip rūbu. Dievas mumyse mato ne žmogų, bet savo sūnų. Kristus buvo žydas, Abraomo ir Dovydo palikuonis, tad visi Senojo Testamento pažadai galioja ir mums! Jau esame nebe vergai, bet Dievo vaikai, Jo pažadų paveldėtojai! Jėzaus Dvasia gyvena mūsų širdyse; JI dovanoja mums tikėjimą, viltį ir meilę, kurių patys negalime susikurti. Kuo daugiau JIS turi erdvės mumyse veikti, tuo labiau mumyse ir atsispindi. Jėzui nebuvo sunku Dievą vadinti tėvu; taip ir mes galėsime džiaugtis tokiu giliu ryšiu su Dievu-Tėvu ir Juo vaikiškai pasitikėti, nes tai dovanoja Jėzaus Dvasia. Tik suteikime jai savo širdyse pakankamai erdvės! Aba iš tiesų reiškia „tėti“, – tai giliausio ryšio ir pasitikėjimo išraiška. Į tai JIS ir nori mus vesti!
Ačiū, Tėve, kad esi mums toks maloningas! Tu turi mums tokius didžius pažadus, daug didesnius nei mes galime įsivaizduoti tikėjime! Prašau, leisk savo Dvasiai veikti mūsų širdyse, kad mes galėtume pasitikėti Tavimi kaip vaikai ir visa širdimi Tave mylėti. Dėkoju, kad esi mano Tėvas, ir aš esu Tavo vaikas.