… ir aš mačiau, štai vanduo tekėjo iš po šventyklos slenksčio ….
Ezechielio 47, 1
Dievas sukūrė šventykloje šaltinį, kurio vanduo teikia gyvybę. Jis prasideda mažu upeliu ir pamažu tampa gilia upe, kurioje reikia plaukti. Ir visur, kur teka vanduo, atsiranda gyvenimas: gausu žuvies, o krantuose žydintys vaismedžiai, ir kraštas, kuris anksčiau buvo sūrus ir nederlingas, tampa išgydytu.
Taip turi būti ir mūsų gyvenime. Gyvasis vanduo, tekantis nuo Dievo sosto, turi pratekėti pro mūsų gyvenimą ir pro visas jo sritis. Visur turi atsirasti tikras gyvenimas, kuris sustiprintų daugelį žmonių. Šventoji Dvasia yra šis gyvasis vanduo, ir jis turi tekėti pro mus į kitus žmones, kad jie būtų išgydyti ir galėtų gyventi.
Tik gyvasis Dievo vanduo nuplauna visą vidinį purvą ir atsiranda Nauja. JIS vienintelis gali Tave vėl atgaivinti. Ar ne puiku vasarą, esant 30 laipsnių šilumos, atsigaivinti vėsiame vandenyje? Toks yra Dievo vanduo: tai atgaiva, stiprybė, išvalymas, gyvenimas.
Ach, būk pripildytas/a Šventąja Dvasia, Gyvuoju vandeniu!!
O Jėzau, mums reikia Tavo Dvasios! Mūsų gyvenimas be Tavęs yra toks nykus, niūrus, nuobodus, betikslis! Prašau, leisk tekėti Tavo gyvajam vandeniui į mūsų širdis ir gyvenimus, ir leisk mums gyventi dėl Tavęs!!