Togeliai
autorius: Frank Lauermann
Jeigu eitum link šiaurės, visada tik į šiaurę, vienu momentu prieitum tamsią šalį. Ten niekada nešviečia saulė, vasaros metu tik matosi mirgėjimas, toks mažytis šviesus švytėjimas horizonte. Ir ten labai šalta! Tiesiog geliančiai žvarbu! Galima būtų pagalvoti, kad čia niekas negyvena, juk tokia nepatogi ir atšiauri ši vieta. Ir vis dėlto čia gyvena togeliai. Jie išsirausė urvus tarp medžių šaknų, pasirūpino tvirtomis, storomis durimis; – apsaugai nuo vilkų.
Togeliai – tai mažos būtybės, dydžio sulig kate ar triušiu, tačiau bėgioja jie kaip žmonės – dviem kojom. Jie nuo galvos iki kojų apaugę juodais, ilgais, gauruotais plaukais, todėl šios būtybės atrodo kaip apvalaini, šiaušto kailio kamuoliukai. Vakarais jie sėdi ratu aplink stalą ir pasakoja vienas kitam senas istorijas. Anksčiau jie turėjo ugnies ir jų urve būdavo galima susikurti šiltą jaukų židinį, o taip pat – uždegti lempelę virš stalo. Tačiau togeliai buvo pernelyg išdidūs ir nenorėjo klausyti savo dangiškojo tėvo. Taigi jie švaistė ugnį, mėtė ją vienas kitam ant stogo, melavo vienas kitam, apgaudinėjo vienas kitą, vogė vienas iš kito, kol galiausiai dangiškasis tėvas rimtai ant jų supyko ir atėmė iš jų ugnį. Tačiau buvo tokia sena pranašystė, kad vieną dieną kažkas ateis ir jiems tą ugnį sugrąžins. Kaip priminimas šio pažado kiekvieno medžio urve yra kaminas. O štai danguje ratu susėdę tėvas, sūnus ir kiti vyresnieji tarėsi dėl togelių. Tėvui jų buvo labai gaila. Tiek metų be ugnies, be šilumos ir be šviesos! Kasgi jiems galėtų sugrąžinti ugnį? – paklausė jis rate. Niekas nenorėjo keliauti į šią niūrią šalį. Tik sūnus pasisiūlė: Tėve, jeigu tu taip stipriai myli šiuos togelius, tuomet aš noriu eiti ir sugrąžinti jiems ugnį bei šviesą. – Tačiau iš kitų susirinkusių pusės kilo nemažai prieštaravimų. Juk jis yra sūnus! Kaipgi galima siųsti jį į tokią pavojingą misiją?! Vis dėlto sprendimas buvo priimtas, sūnus troško eiti. Jis gavo daug, itin daug gerų patarimų, storas pirštines, kailinius batus ir, žinoma, kuprinę, kurioje buvo ypatingas indas – jame ruseno ugnis. Taip jis išsiruošė į kelią. Tą naktį togelių šalyje buvo ypatingai žvarbu, snigo ir pūtė ledinis šiaurės vėjas. Togeliai sėdėjo aplink stalą savo medžio urve ir pasakojo vienas kitam senas istorijas. Netikėtai į duris kažkas pasibeldė. Atidarykite, aš mirtinai sušalsiu!! – tačiau niekas nepajudėjo. Kas galėtų čia būti? Vilkas ar meška? Ne, juk jie negali kalbėti. Koks nors kitas togelis? Ne, tokiu oru niekas nevaikšto Tėvas atsargiai atsistojo, nuslinko prie durų ir paklausė: Kas čia? – Atidarykite, aš sušalsiu į ragą! – pasigirdo atsakymas. Jis atsargiai pravėrė duris, padarydamas menką tarpą, ir nepažįstamasis pro jį tiesiog įgriuvo į vidų. Visas aplipęs sniegu ir beveik visiškai apledėjęs. Jį pasodino šiltai ir sausai nušluostė. Tada dar kartą paklausė: Kas tu esi ir ką veiki lauke sniego pūgai siaučiant? – Jis jiems atsakė: Ieškau togelių! Aš ateinu dangiškojo tėvo siųstas ir atnešu jiems šviesą! – Tačiau togeliai tuo negalėjo patikėti. Taip juk kiekvienas galėtų papasakoti. Vis dėlto nepažįstamasis nusiėmė kuprinę ir iš jos ištraukė ugnį. Ji labai lėtai pradėjo švytėti, o tada suruseno gležnos liepsnelės. Į ugnelę togeliai spoksojo kupini nuostabos ir susižavėjimo – taip, lyg niekada anksčiau nebūtų tokios matę! Greičiau, išvalykime židinį, užmeskime malkų ir greitai čia bus šilta! – Visi skubėjo vienas per kitą ir židinys netrukus jau degė. Ach, kaip tai buvo gera! Pagaliau buvo šilta!! Nepažįstamasis iš kuprinės išėmė lempą ir uždegė dagtį. Šviesa iš karto apšvietė urvą. Staiga motina pradėjo šaukti: Išjunkite šviesą! Juk dabar matosi visos šiukšlės!! – ir kiekvienas užstojo savąją šiukšlių krūvą, kad tik nepažįstamasis jų nepamatytų. Nepažįstamasis, visa matydamas ir suprasdamas, tepasakė: išneškite visas šiukšles lauk! Ir jų nebeliks! – neužtruko nei 10 minučių ir visas urvas buvo švarus. Tada visi jie susėdo prie stalo, gėrė šiltą arbatą su medumi, šildėsi ir klausinėjo nepažįstamojo, kaip ten yra pas dangiškąjį tėvą. Togeliams tai buvo didžiulė šventė, taip pat – viso jų ilgesio išsipildymas. Žinoma, mažiesieji togeliai tądien neturėjo eiti miegoti, tiesiog viskas buvo pernelyg gražu.
Taigi visai kaip nepažįstamasis, dangiškojo tėvo sūnus, togeliams atneša šviesą ir ugnį, ir visai „netyčia“ išmeta lauk visas šiukšles, taip yra ir su Jėzumi. Mums JĮ atsiuntė Tėvas tam, kad turėtume vilties šviesą, gyvenimo ugnį ir kad išmestume visas nuodėmių šiukšles bei nusimestume slegiančius kalčių kalnus. JIS myli mus ir niekada nepamirš, visai kaip ir togelių. Vien tik JAME yra išgelbėjimas. Todėl JO vardas yra: Jėzus Kristus, Gelbėtojas, yra su mumis!
Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą,
gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.
Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą.
Tavo akivaizdoje jie džiūgauja,
lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu.
Nes tu sutriuškinai juos slėgusį jungą,
jų pečius lenkusią kartį,
jų nuožmaus prievaizdo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną.
Nes visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje,
visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudeginta, pamaitins ugnį.
Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!
Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas,
Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.”
Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė.
Izaijo 9, 1-6