JIS atėjo pas savuosius,
bet savieji Jo nepriėmė.
Visiems, kurie Jį priėmė,
Jis davė galią tapti Dievo vaikais.
Evangelija pagal Joną 1, 11f.
Ar gali įsivaizduoti, tu grįžti po ilgo laiko į namus ir niekas nesidžiaugia, kiekvienas leidžia suprasti, kad tu esi nepageidaujamas/a, tu esi trukdis? Ar buvo taip, kad tave išmetė iš šeimos ar grupės, ar bažnyčios? Ar teko patirti, kad apie tave taip blogai kalbėjo, jog tu negali net įsivaizduoti? Ar buvai kada nors visų atstumtas/a, visų be išimties?
Tuomet Tu žinai, kaip Jėzus jautėsi, kai Jis atėjo į žemę. JIS buvo taip gerai suplanavęs, norėdamas žmones sutaikyti su Dievu, o jie galvojo, kad Jis atėjo iš pragaro, ramybės drumstėjas, sektantas.
JIS atėjo pas savuosius, į šį pasaulį, tiesą sakant į savo šeimą, savo giminę. O šie nenorėjo Jo. Jis turėjo teisę daryti stebuklus ir gydyti ligonius, bet tai ir viskas, ką Jis sakė, neįmanoma buvo atlaikyti, iškęsti ir, aišku, iš teologinės pusės jiems atrodė, kad tai nebuvo teisinga, klaidingas mokymas, erezija, sektantas, fanatikas. Kaip jautėsi Jėzus? JIS juto šį šaltumą, šaltą petį, išnaudojimą, piktas kalbas. Jis mielai būtų džiaugęsis kartu su visais, nes Jėzus labai, labai mėgsta bendravimą. Bet nelabai kas to norėjo. Jis mielai būtų juos apkabinęs, bet jie išsigando ir išlaikė atstumą. Šaltai, taip reikėtų apibūdinti, vien tik šaltai. Jėzui tai nepatiko.
Jis džiaugėsi Zachiejumi, muitininku, kuris Jį priėmė į svečius ir vaišino, ir džiaugėsi Morta bei Marija, kurios jį nuoširdžiai priėmė. Jam tai buvo ramybės oazės ir jėgos šaltiniai. JIS labai mylėjo šiuos žmones ir buvimą kartu.
Būk ir tu tokiu žmogumi, kuris Jėzų nuoširdžiai priima. Bendrauk su Juo kaip su geriausiu draugu. Papasakok Jam visas kasdienio gyvenimo smulkmenas kaip geriausiam draugui. JIS tuo džiaugiasi.
Kas priima Jėzų, tą Jis padaro Dievo vaiku. Koks tai didelis apreiškimas!
Ačiū Jėzau, Tu mane myli ir aš myliu Tave! Tu mielai būni su manimi ir mielai su manimi kalbi! Tu esi mano geriausias draugas!