Jėzus galingu balsu sušuko:
Lozoriau, išeik!
Jono 11, 43
Kai Jėzus atėjo, Lozorius gulėjo kape jau ketvirtą dieną. JIS liepė nuristi akmenį nuo įėjimo ir garsiu balsu pašaukė Lozorių: išeik! – Ir Lozorius, Jėzaus draugas, tikrai išėjo iš kapo. Bet jis dar buvo apvyniotas laidojimo aprišalais, rankos ir kojos, galva, akys, veidas aprišti drobule. Visa tai dar reikėjo atvynioti.
Taip vyksta ir šiandien: Jėzus garsiu balsu šaukia: išeik! – Ar tu dar vis „kape”, su gyvais-mirusiaisiais? O gal tu išgirdai Jo balsą ir pabėgai iš kapo? Visi žmonės yra kape, ir gyvieji, ir mirusieji. Nuo pat pradžių jie paskirti amžinai mirčiai. Tik Jėzus gali mus išgelbėti, kad gyventume amžinai! Ar tu šiandien girdi Jo balsą, kuris tave šaukia? Išeik! Taip, išeik iš savo miego, iš tingumo ir patogumo, iš kartėlio ir savigailos, iš silpnybės ir beviltiškumo! Išeik! Taip JIS tau šaukia!
O jeigu tu jau lauke, tai kaip atrodai? Ar vaikštai dar su drobulėmis? Ją ypač reikia nuimti nuo akių, kad pagaliau galėtum praregėti. Tu turi pamatyti Jėzaus šlovę. Drobules reikia nuimti ir nuo kojų, kad galėtum vaikščioti su Juo, ir nuo rankų, kad jūs galėtumėte vaikščioti ranka rankoj! Išeik, nors kape sėdėtum 4 ar net 40 metų! Ten tamsu ir šalta, o lauke yra šviesa! Ar tu nori dar ilgiau pasilikti tamsoje??
Šiandien, jei išgirsi Jo balsą, tai bėk! Eik pas Jėzų maldoje, kalbėk su Juo; – Jis laukia tavo atsakymo.
Ačiū Jėzau, kad Tu mane ištraukei iš tamsos ir beviltiškumo. Ačiū, Tu nuvyniojai drobules ir išlaisvinai mane, kad galėčiau Tave matyti. Niekas neturi manęs daugiau laikyti, tik Tu vienas.