Jėzus tarė Mortai:
„Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“
Evangelija pagal Joną 11, 40
Marija ir Morta taip labai tikėjosi, kad ateis Jėzus ir išgydys jų brolį Lozorių, lygiai taip, kaip jau daugelį kitų JIS išgydė. Tačiau Jėzus neatėjo. Ir štai Lozorius mirė, sesės labai jo gedėjo. Jos priekaištavo Jėzui dėl to, kad JIS neatėjo. Tačiau Dievas turėjo kur kas didesnį užmanymą, JIS norėjo duoti kur kas didesnį ženklą: ogi prikelti Lozorių iš numirusių. Jėzus pašaukė Lozorių iš kapo olos, ir jis iš jos išėjo, nors buvo jau trys dienos kaip miręs ir stipriai dvokė.
Kaip yra su mūsų malda: Ar norime įtikinti Dievą, kad padarytų šį ir tą? Pateikiam gausybę argumentų ir diskutuojam su JUO, ką ir kaip JIS turėtų padaryti? Kas šioje situacijoje yra geriausia? Mes aiškiname tai Dievui ir galvojame, kad JIS turėtų į tai atsižvelgti. Mes apibūdiname JAM savo poreikius, taip pat nurodome išeitį, – o kad tik JIS darytų tai, ką mes JAM sakome! Tokios maldos nėra geros, kituose mes tai greitai pastebime.
Mes galvojame, kad Dievas veikia pagal mūsų tikėjimą. Ir stengiamės tikėti teisingai. Vaje, kiek jėgų tai kainuoja! Pabandyk įtikinti save kažkuo tikėti! Tai visai nėra lengva; – tik per nuolatinį kartojimą ir tikrovės neigimą mes patikime dalykais, kuriais paprastai netikėtume.
Mūsų tikėjimas tam tikrais dalykais turi gimti tyloje prieš Dievą. Tai JIS mums suteikia mintis bei žodžius – mažus tikėjimo daigelius. Jie turi augti, juos turime mes branginti ir prižiūrėti. Tik tada mes regėsime stebuklus. Tačiau vien tik apsisprendimas ir troškimas kažko bei bandymas Dievą dėl to kažko įtikinti, tai dar nėra tikėjimas, išjudinantis kalnus.
Jėzus mums parodė, kaip tai padaryti. JIS pasiliko tyloje su Dievu, kuomet mirė JO draugas Lozorius. JIS veikė taip, kaip norėjo Dievas, o ne taip, kaip pats būtų mieliau norėjęs. Šitaip JIS patyrė prisikėlimo stebuklą.
Tu regėsi stebuklą, jeigu melsi ir tikėsi tuo, ko nori Dievas. Tu patirsi tik nusivylimą, jeigu maldoje bandysi primesti savo valią.
„Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“
Evangelija pagal Joną 11, 40
Marija ir Morta taip labai tikėjosi, kad ateis Jėzus ir išgydys jų brolį Lozorių, lygiai taip, kaip jau daugelį kitų JIS išgydė. Tačiau Jėzus neatėjo. Ir štai Lozorius mirė, sesės labai jo gedėjo. Jos priekaištavo Jėzui dėl to, kad JIS neatėjo. Tačiau Dievas turėjo kur kas didesnį užmanymą, JIS norėjo duoti kur kas didesnį ženklą: ogi prikelti Lozorių iš numirusių. Jėzus pašaukė Lozorių iš kapo olos, ir jis iš jos išėjo, nors buvo jau trys dienos kaip miręs ir stipriai dvokė.
Kaip yra su mūsų malda: Ar norime įtikinti Dievą, kad padarytų šį ir tą? Pateikiam gausybę argumentų ir diskutuojam su JUO, ką ir kaip JIS turėtų padaryti? Kas šioje situacijoje yra geriausia? Mes aiškiname tai Dievui ir galvojame, kad JIS turėtų į tai atsižvelgti. Mes apibūdiname JAM savo poreikius, taip pat nurodome išeitį, – o kad tik JIS darytų tai, ką mes JAM sakome! Tokios maldos nėra geros, kituose mes tai greitai pastebime.
Mes galvojame, kad Dievas veikia pagal mūsų tikėjimą. Ir stengiamės tikėti teisingai. Vaje, kiek jėgų tai kainuoja! Pabandyk įtikinti save kažkuo tikėti! Tai visai nėra lengva; – tik per nuolatinį kartojimą ir tikrovės neigimą mes patikime dalykais, kuriais paprastai netikėtume.
Mūsų tikėjimas tam tikrais dalykais turi gimti tyloje prieš Dievą. Tai JIS mums suteikia mintis bei žodžius – mažus tikėjimo daigelius. Jie turi augti, juos turime mes branginti ir prižiūrėti. Tik tada mes regėsime stebuklus. Tačiau vien tik apsisprendimas ir troškimas kažko bei bandymas Dievą dėl to kažko įtikinti, tai dar nėra tikėjimas, išjudinantis kalnus.
Jėzus mums parodė, kaip tai padaryti. JIS pasiliko tyloje su Dievu, kuomet mirė JO draugas Lozorius. JIS veikė taip, kaip norėjo Dievas, o ne taip, kaip pats būtų mieliau norėjęs. Šitaip JIS patyrė prisikėlimo stebuklą.
Tu regėsi stebuklą, jeigu melsi ir tikėsi tuo, ko nori Dievas. Tu patirsi tik nusivylimą, jeigu maldoje bandysi primesti savo valią.
Viešpatie, padėk man teisingai melstis! Tebūnie Tavo valia, ne mano!