Dievas sako:
… nuplaksiu tave teisingu saiku.
Jeremijo 30, 11
Visų pirma Dievas patikina Savo tautą geranoriškumu bei pagalba. Tik po to užsimena, kad ir šią tautą kiek nubaus. Tačiau ši bausmė kyla iš meilės, ne iš keršto, ir tai nėra bausmė už neteisybę, tai – grąžinimas į teisingą kelią.
Dažnai skaitome Biblijoje, kad Dievas auklėja Savo tautą. Tik tie, kurie yra abejingi savo vaikams, jų nebaudžia bei neauklėja. Tačiau Dievas nori būti geras Tėtis, todėl Savo vaikus JIS užveda ant teisingo kelio.
Kartais su pavydu žiūrime į pagonis, nes jiems viskas sekasi. Vis dėlto Dievas nebesirūpina taip intensyviai šiais žmonėmis, juos JIS beveik „nurašė“. Priešas juos pilnai viskuo aprūpina, taip, kad jiems net nekiltų minčių apmąstymams, ir štai kada nors jie nubustų tamsumose, iš kurių nebėra jau kelio atgal. Džiaukis, kad Viešpats tau pagrūmoja, nes tada žinai, kad dėl tavęs JIS turi daug vilties! JIS rūpinasi tavimi! JIS nori tau kažko geresnio nei yra dabar! JIS yra numatęs tau tikslų!
Tik užmezgęs gerus, artimus santykius su dangiškuoju Tėvu mes galime priimti JO auklėjimą. Jei JIS ko nors iš mūsų tikisi, mums papriekaištauja, mus stipriai paliečia – visa tai galime priimti tik tada, jeigu Dievą pažįstame kaip mylintį, pasitikėjimo vertą Tėtį. Tik taip mes žinome: JIS linki gero. Ir galime savajam keliui ištarti Taip.
Dėkoju, Tėve danguje, Tavosios mintys didesnės nei mano! Man Tu linki tik gero, net jeigu ne visuomet tai atpažįstu iškart. Bet aš esu Tavo rankose, jose esu apsaugotas nuo tikros nelaimės.
Paskaityk Jeremijo 30, 8 – 11