Rytą Tu girdi mano balsą, VIEŠPATIE,
rytą kreipiuosi į Tave ir laukiu.
Psalmių 5, 4
Dovydas žinojo, kas svarbiausia: rytas! Nes ryte mes sudėliojame gaires visai dienai. Ryte mes nusprendžiame, ką veiksime per dieną, kaip jausimės ir kokie yra mūsų tikslai. Būtent todėl Dovydas iš pradžių kiekvieną rytą ieškojo VIEŠPATIES palankumo. Nes kodėl jis turėtų įveikti visus sunkumus vienas, jei VIEŠPATS yra pasiruošęs jam padėti?
Dovydas turėjo daug priešininkų. Kai kurie norėjo jį nužudyti, jis sutiko daug melagių ir apgavikų, ir žmonių pikti liežuviai niekada nenutildavo. Piktos kalbos buvo vienas iš didžiausių priešininkų, – ir taip mums vyksta iki šiandien. Apkalbos, pikti žodžiai, šmeižtas, visa tai apsunkina mūsų gyvenimą.
Todėl yra gerai, kai ryte apsiginkluojama Dievo žodžiu ir apsirengiama VIEŠPATIES malone bei gerumu, „nusiplaunama” atleidžiančiu, šventinančiu Jėzaus krauju ir pasiimamas Dvasios kalavijas.
Dovydas aukojo rytais auką. Ir mes turime aukoti auką: savo šlovinimą. Tuomet žvelgsime į VIEŠPATIES didybę ir gerumą, o ne į priešo smurtą. Tuomet išjudinsime Dievo ranką, mūsų siela bus statydinama viskuo, kas gražu ir pozityvu, tuomet ji taps dėkinga, lengva ir linksma. Šlovinimas keičia mus ir pašalina iš mūsų piktą mąstymą ir piktus jausmus.
Ryte Dievas kalba mums. JIS parodo mums naujus kelius, parodo savo palaikymą, atnaujina mus, kalba apie mūsų šeimą, kolegas, draugus.
Taip, tokiu būdu diena pasiseks, nors ir sunku būtų: Kai Jis yra šalia, kas galėtų būti per sunku? Kai Jis už nugaros: ar aš bijosiu kalbų? Kai Jis priešaky: visada atsiras kelias!
Ačiū Jėzau, Tu toks nuostabus! Ačiū, kad man sukūrei šią dieną. Ačiū, kad man šiandien padedi ir esi šalia!!