Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.
Mato 16,19
Aš įsivaizdavau, kad mano širdyje yra vieta, kur saugoma kaltė. Viename kampe maža krūvelė – tai mano kaltė. O kitame kampe labai didelė krūva, tai yra kaltė, kuria kiti man nusikalto. Toks vaizdas buvo iki tol, kol Jėzus man parodė, kokiomis gailestingomis akimis žvelgiau į save, ir kokiu kritišku, aštriu žvilgsniu vertinau kitus. JIS mokė mane rodyti kitiems daugiau gailestingumo, ir tokiu būdu jų kaltės kalnas subliuško ir išnyko. Bet tokiu pat kritišku žvilgsniu aš ėmiau žvelgti į save, ir mano kaltės kalnas vis augo ir augo, kol aš vos ne vos galėjau jį pakelti. Jis užpildė visą širdį ir mane taip prislėgė, kad nebegalėjau būti geros nuotaikos, buvau labai nusiminęs; – našta buvo per didelė. Tuomet Jėzus paklausė, ar aš nenorėčiau šių naštų nusimesti. Žinoma, aš to norėjau. JIS atleido mano kaltę, ir aš ją nusimečiau. Pajutau tokį didelį palengvėjimą! Tačiau kaip kvaila, kad savo kaltę aš dažnai vėl įnešdavau į vidų. Visada, kai tik kažką prisimindavau ir sau priekaištaudavau, sugrąžindavau kaltę atgal. O kai prašydavau atleidimo, ją vėl išmesdavau. Tai vyko gana ilgai, kol pagaliau aš nutariau patikėti Jo Žodžiu: atleista, reiškia, pamiršta!
Su kitu kalnu, kur kiti man nusikalto, vyko panašiai. Visada, kai jiems atleisdavau, jų kaltės kalnas mažėdavo, ir man būdavo lengviau. Bet kai tik prisimindavau ir imdavau savęs gailėtis bei priekaištauti kitiems, šis kalnas augo ir apsunkindavo mano širdį, kol galiausiai nutariau, kad mano apsisprendimas atleisti turi būti tvirtas ir visam laikui. Tik tuomet kaltė daugiau nebegrįžo. Tokiu būdu pradingo abu kalnai, ir aš esu laisvas. Taip, aš galiu linksmai giedoti ir dėkoti VIEŠPAČIUI Jėzui, nes JIS užnešė šiuos kaltės kalnus ant kryžiaus.
Jeigu aš kažką išlaisvinu iš kaltės, atrišu, atleidžiu, tai Dievas kitaip negali, JIS taip pat atleidžia. Kai aš už savo kaltę prašau atleidimo, Dievas kitaip negali, JIS atleidžia dėl Jėzaus, kuris už viską užmokėjo ant kryžiaus. Jeigu aš kažką savo širdyje surišiu, tai suriš ir Dievas; – bet tai mane apsunkins! – ir Dievas tuo taip pat nesidžiaugs. Mes turime teisę atleisti, atrišti! Pasinaudokime šia galimybe!
Ačiū, Jėzau, Tu mane išlaisvini! Mano kaltė panaikinta, o Tu nuimi ir kitų kaltės naštą. Tokiu būdu mano širdis yra laisva ir neapsunkinta. Aš atsisakau keršto ir teisingumo vykdymo, noriu tik Tavo malonės sau ir kitiems. Ačiū, Tu turi man gerą planą ir gerų minčių!!