Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave,
nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo visi darbai nuostabūs, –
tai žinau labai gerai.
Psalmė 139, 13-14.
Žvelgdami į mažus vaikus galvojame: kokie nuostabūs jie yra! Dievas nuostabiai juos sukūrė! Pažvelk į tuos mažus pirščiukus bei pėdutes, kokios mažytės ir vis dėlto kokios tobulos! Tikrai kaip lengva pasakyti: šis vaikas – nuostabus kūrinys.
Vėliau prisideda nuodėmė, o nuodėmė veda į melą bei apgaulę, į išdidumą bei egoizmą. Tada ir pastebime, kad šis kūrinys turi „klaidą“. O štai stebėdami jaunuolius aiškiai matome, kokius pėdsakus palieka nuodėmė. Žvelgdami į suaugusius jau nesame tokie tikri, ar jie – nuostabūs Dievo kūriniai, nes jie serga, dažnai yra blogos nuotaikos, bėga paskui pinigus ir turi daug ko, ko visai nepavadintum dievišku. O senoliai, ar jie – vis dar Dievo paveikslas? Ligoti, silpni, palūžę…
Nuodėmė, atitolimas nuo Dievo – tai yra tai, kas žmones naikina ir keičia. Kai kuriuose išoriškai tikrai nesimato nieko panašaus į Dievo atvaizdą.
Tačiau Jėzus mus nori atkurti. JIS nori nuplauti nuodėmes bei išgydyti širdį nuo visų sužeidimų bei gėdos. JIS yra paguoda, sustiprinantis mus bei suteikiantis naują viltį. Taip mes tampame tokiu žmogumi, kokį Dievas įsivaizdavo mums gimstant. Nuostabu!
Dėkoju, Jėzau, Tu nuplovei mano nuodėmes ir gydai mano sužeidimus, nugali kartėlį manyje ir darai iš manęs naują žmogų. Dėkoju!!