Nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.
Apreiškimas Jonui 3, 8
Taip Jėzus rašo filadelfų bažnyčiai. JIS pažįsta visus Savo žmones, bendruomenes ir pavienius krikščionis. JIS sergi juos! JAM jie yra labai svarbūs!!
JIS visuomet ieško teigiamų, gerų dalykų Savo vaikuose ir tuos dalykus JIS sustiprins. Visas kaltes JIS panaikina ir užmiršta.
JIS žino, kad tu nesi stiprus. Mes, žmonės, retai kada dvasiniuose reikaluose būname stiprūs. O štai savanaudiškume, kartėlyje, savo teisume ir teologijoje galime būti tikrai geri. Tačiau nuolankume, savęs išsižadėjime, meilėje ir gailestingume, meilėje Dievui ir Jėzui – štai čia dažniausiai esame iš tiesų silpni. Kartais mūsų jausmai degte dega ir mes šloviname Jėzų iš visos širdies, kuomet papučia „šaltas vėjas“, jausmai nuslūgsta, mes „išsikvepiame“. Tačiau Jėzus mato mūsų širdį, mato, ar esame ištikimi JAM mažuose kasdieniuose dalykuose.
Neigiame JĮ? Ne, taip nedarome. Nors ir jaučiamės silpnučiai, laikomės įsikibę Jėzaus, JO žodžio ir JO bendruomenės. Esame ištikimi, nors tai darome drebėdami. Bijome žmonių, dvejojame savimi pačiais, turime labai silpną tikėjimą; – bet vis dėlto laikomės tvirtai įsikibę JO vardo. Tai ir yra tai, prie ko Jėzus prisiliečia. Ir dėl to JIS stovi mūsų pusėje.
JIS žino visus religingųjų ir bažnyčių, pasaulio ir netikinčiųjų, šėtono ir tamsybių susipriešinimus. Ir vis dėlto: JIS yra mūsų pusėje. JIS padeda, kad mes nekristume, bet kad taptume stipresniais. JIS padovanos mums pergalę.
JIS myli Savo vaikus, kurie kupini pasitikėjimo kreipiasi į JĮ:
Viešpatie, esu silpnas ir mano tikėjimas tėra mažas. Padėk man! Išbandymai labai dideli, pasipriešinimas galingas, tačiau, Viešpatie, padėk man! Aš trokštu laikytis Tavojo žodžio! Nes negaliu Tavęs paneigti, per daug jau dėl manęs Tu esi padaręs. Tikrai, Viešpatie, myliu Tave, taip kaip Tu mane visuomet mylėjai. Noriu likti ištikimas Tau visuose sunkumuose. Trokštu garbinti ir šlovinti Tave, nes Tu niekuomet manęs vieno nepaliksi! Dėkoju, mylimas Viešpatie!!