Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.
Patarlių knyga 4, 23
Kodėl mes taip retai būname nerūpestingi, džiaugsmingi? Todėl, kad mūsų širdis prislėgta. Kokiomis šiukšlėmis užpildome savo širdį? Tai ne tik žiaurūs filmai, animacija vaikams, naktinės laidos, bet ir kaltė, rūpesčiai, traumos, pavydas, gobšumas ir dar daug kitų dalykų.
Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis; – taip sako Jėzus (Mat 12, 34). Ar tu esi niurzga, bambeklis? Ar visada ieškai smulkiausių klaidų ir plauko sriuboje? Ar niurzgi, nes manai, kad galbūt kažkas nepavyks? Ar tave erzina, kai kitas džiaugiasi kažkuo geresniu? Ar gėdyjiesi dalykų, kuriuos seniai turėtumei pamiršti? Ar prisiminimai veda tave į depresiją? Gera, kai yra žmogus, kuriuo galime pasitikėti, kuris mus stebi ir duoda patarimų. Jis gali paklausti, kodėl mūsų reakcija tokia arba kitokia. Gera, kai kartu išsiaiškiname priežastis, kodėl mes tokie prislėgti.
Tuomet galima viską išsakyti VIEŠPAČIUI, – paprašyti, suteikti atleidimą; išgydyti tai, ką skauda; paguodos, jeigu patyrėme beširdiškumą. Dievui galime patikėti visus mus slegiančius reikalus. Jo švelnios rankos išgydys. Perduokime rūpesčius Jam ir padėkokime, kad JIS mums padeda.
Tada ženkime toliau. Kai mūsų širdis pagaliau yra švari, pripildykime ją dieviškosios Dvasios, pasitelkdami draugiškumą, gailestingumą, džiaugsmą ir ramybę. Tuomet gyvenimas taps nerūpestingas ir džiaugsmingas! Juk Dievas linki mums gero!
„Mano vaike, duok man savo širdį, tesilaiko tavo akys mano kelių“ – taip sako Dievas (Pat. 23, 26).
Dėkoju, Jėzau, kad periimi iš mano širdies viską, kas slegia mane. Tu gydai mano širdį nuo skausmo ir vienatvės. Duodu Tau savo širdį. Apvalyk, gydyk ir pripildyk ją Savo dvasios!