Žodis Viešpaties:
Nebijok! …. tu esi mano.
Izaijo knyga 43, 1
Koks raminantis šis pažadas! Aš priklausau JAM, kariuomenių Viešpačiui! Aš nebesu atsitiktinis kamuoliukas žaidime, nesu atsitiktinumo produktas, joks tamsiųjų jėgų objektas, nesu anonimas. Ne, aš esu aš – Dievo vaikas!
Ir kodėl? Nejau esu toks geras žmogus? Ar kažkaip aš šito nusipelniau? Ne, kaip ir visi, aš esu nusidėjėlis, su keistomis mintimis bei jausmais, darantis klaidas bei patiriantis nesėkmes.
Taip yra tik dėl Jėzaus malonės. Anuomet, ant kryžiaus, prieš 2000 metų, jau tada JIS regėjo mane. Jau tada JIS pažinojo mane ir visiškai permatė. JIS žinojo mano silpnybes ir klaidas, bet taip pat ir mano ilgesį bei Dievo troškimą. Ir JIS pasakė: aš turėsiu šį žmogų, jis turi tapti Dievo vaiku! Dėl jo aš kabu ant kryžiaus ir prisiimu visas bausmes už jo elgesį, nes jį aš myliu!! – taip ir nutiko. JIS, vienintelis, kuris niekada nenusidėjo, kuriam niekada nekilo piktų minčių, kuris niekada neprasikalto kitam, numirė už mano nuodėmes, kad tik aš pasilikčiau laisvas.
Ar supranti, kad Jėzus įgyvendino atpirkimą, nes JIS mus taip labai myli! Tik JIS vienintelis yra ta priežastis, kad mes tapome Dievo vaikais!
Jeigu aš priklausau JAM, vadinasi, JIS atsakingas už mane.
Aš auginau karves ir avis. Vien tik aš buvau atsakingas už gyvulių gerbūvį. Žolė ir šienas, pievos ir vanduo, tvartas ir pagalba atsivedant jauniklius, visa tai buvo mano atsakomybė. Nes gyvuliai priklausė man.
Ir štai aš priklausau Jėzui. JIS atsakingas už tai, kad aš turėčiau visko, kas yra būtina gyvenimui. Dėl to man nereikia rūpintis. Aš pats turiu atlikti savo dalį ir dirbti, tačiau JIS atlieka savąją dalį ir laimina mano darbą bei nuima nuo manęs mano rūpesčius. Kuomet sergu, kada vaikai pykstasi, kai automobilis… Yra tiek daug dalykų, kurie mums gali sukelti rūpesčių! Kaip gerai, kad esame JO nuosavybė!!
Dėkoju, Jėzau, aš priklausau Tau! Tu myli mane ir gerai su manimi elgiesi. Tu rūpiniesi manimi ir sakai man: Nebijok, niekada!