VIEŠPATS, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas.
Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi,
atgaivins tave savo meile
ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas.
Sofonijo 3,17
Ar tu tuo tiki? Ar tau tai tikrovė? Daugeliui žmonių, o taip pat ir krikščionių tai nerealu, jie tuo netiki ir to nejaučia.
Priežastis tame, kad jie turi širdį be „derlingos žemės”. Galima „prisodinti” meilės be pabaigos, jie vistiek niekada nebus pasotinti. Jiems galima pasakyti, kad jie vertinami ir mylimi, bet jie galvoja, tai tik tušti komplimentai. Kai jie labai giriami, tai galvoja, kad tai dėl jų atlikto darbo, o ne dėl jų pačių. Sunkoka bendrauti su tokiais „nemylimais” žmonėmis. Kaip juos mylėti, jeigu jie negali tuo patikėti??
Dievui lygiai taip pat sunku. JIS juos myli be galo, bet jie tuo netiki. Jie atlieka gerai darbą po darbo, tačiau Dievui pirmiausia ne tai rūpi, JIS klausia: ar tu mane myli, ar tu priimi mano meilę?? – o jie ir vėl gerai atlieka darbą.
Visai mažas vaikas dar nieko negali atlikti, jis paprasčiausiai yra mylimas; – arba ne. Tai aišku visiškai priklauso nuo mamos. Jeigu ji savo vaiką nuoširdžiai myli, be jokių Jeigu ir Bet, neklausinėdama apie jo pasiekimus, tai vaikas įgyja pasitikėjimą savimi, jaučiasi mylimas, svarbus ir jam nereikia mėšlungiškai save pristatinėti pasiekimais. Bet jeigu mama tik barasi ir reikalauja pasiekimų, tai vaikas gali neįgyti to saugumo jausmo ir visą likusį gyvenimą jaustis nesaugiu ir nemylimu. Čia gali kiekvienas stengtis, kiek jis nori: vaikas niekada nepriims meilės. Tai atrodo net Dievui tampa problematiška.
Bet Jis vienintelis gali pataisyti širdies dugną taip, kad meilė ten pasiliktų ir pamažu pripildytų širdį. Kaip statinė be dugno yra sudaužyta širdis, bet Dievas ją gali suremontuoti taip, kad ji pasveiktų.
Mes galime Dievui truputį padėti, nuspręsdami leisti mus mylėti: aš noriu tikėti, kad Jis mane myli! Ir tada paliekame klausinėjimus ir abejones ir priimame Jo meilės ženklus kaip meilės ženklus, šloviname Jį ir dėkojame Jam. Galbūt tokiu atveju padėtų trumpas laiškutis sau pačiam/iai, kai sau parašytume, kaip mes nusprendėme ir kokiuose konkrečiuose dalykuose mes jam dėkojame už Jo meilę. Jo Dvasia padaro mumyse Dievo meilę gyva, ir mes pamažu tampame sveikomis asmenybėmis, kurios gali priimti net sutuoktinio, vaikų, tėvų, kolegų ir draugų meilę.
Ačiū Jėzau, Tu išgydai mano širdį! Taip, tai tiesa, aš turiu sunkumų priimant meilę! Bet Tu tikrai mane myli, ir aš NORIU tuo tikėti!! Padėk!!