Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis,
kurio vardas Šventasis, sako taip:
„Šventose aukštybėse gyvenu
ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu,
kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią
ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą.“
Izaijo knyga 57, 15
Tokia Dievo valia: JIS nori būti su tais, kurie nebeturi vilties. JIS nori guosti tuos, kurie nesulaukia jokios paguodos. JIS nori būti arti tų, kurie yra palikti; suteikti jėgų, kai dingsta drąsa. Jo širdis pilna meilės ir užuojautos prislėgtiesiems ir sugniuždytiesiems. Jam nesvarbu, ar tai dėl jų pačių ar dėl kitų kaltės atėjo kančia. Juk Jis yra Tėvas, kuris visų pirma guodžia ir tvarsto žaizdas. Tėvas, kuris atleidžia kiekvieną Jo vaikų kaltę. Jame, Jo širdyje mes esame iš tikro namuose. Todėl ieškokime Jo artumo, leiskime Jam mus guosti. Nenurimkime, bet vis iš naujo artinkimės prie Jo su savo poreikiais. Tol, kol JIS apglėbs mus savo rankomis ir paguos. Tai JIS pažadėjo, todėl ir ištesės. JIS yra su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais, kad atgaivintų jų dvasią ir jų širdis.
Tėve, kur daugiau rasčiau tokį Dievas kaip Tu?! Tu esi šventas, tačiau pilnas užuojautos mums! Tu matai kiekvieno nelaimę ir trokšti būti šalia, paguosti. Tu atleidi visas kaltes ir nuodėmes. Taip, kur daugiau yra toks Dievas, kaip Tu?! Tavo tėviška širdis yra pilna meilės savo vaikams. Ar galėtum mus kada nors pamiršti?!