„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui!“
Laiškas efeziečiams 4, 26 – 27
Kaip baisu, kai žmonės išlieja savo įtūžį ir iš jų lūpų veržiasi širdyje sukaupti pikti žodžiai. Koks yra šaltinis, toks ir iš jo tekantis vanduo. Kitaip tariant, ištarti žodžiai atspindi, ko yra pertekusi širdis. Iš tikrųjų, darosi šlykštu pagalvojus , kas slypi kai kurių žmonių širdyse! Kaip jie gali būti laimingi ir patenkinti? Todėl, ištirk savo širdį, kad ji nebūtų pritvinkusi pykčio!
Dievui yra labai svarbu, kad vakare mes palaidotume savo rūstybę. JIS žino, kad kartais atsiranda priežasčių būti piktam, bet JIS taip pat žino, kad šis pyktis gali mus užnuodyti. Todėl, vakare turime išsivalyti ir visiems atleisti. Tuomet ir JIS mums atleis, bei palaimins mus ramiu miegu, o kitą rytą pabusime išvaduoti nuo pykčio. O jei atsitinka taip, kad vakare įvyksta ginčas, tuomet mes privalome už savo dalį atsiprašyti kito; – net ir tuomet, jei mūsų dalis visai menka. Tai ugdo mumyse nuolankumą; – Dievas yra šalia nuolankiųjų ir visiškai toli nuo besididžiuojančiųjų ir nesugebančių atsiprašyti.
Velnias naudojasi proga ir nuolatos mums primena, kad mes ištisai būtume pilni pykčio, juk toks žmogus nesugeba šlovinti Dievo, melstis ar giedoti Jam. Ne, verčiau nesuteikime priešui šio šanso! Jis neturi teisės sugadinti mūsų gyvenimo!
Retai kada rūstybės ir pykčio pilni žmonės gerai sutaria su kitais. Jie dažnai kituose įžvelgia tik blogį ir nesugeba kitiems atleisti bei pamiršti. Tačiau švarią širdį turintys žmonės, kituose mato tik gėrį ir statydina santykius. Todėl, tokie žmonės yra kitų labai mėgstami! Argi galėtume su piktais žmonėmis statyti bendruomenę? Ne, nepalikime velniui vietos! Bet veikime, galvokime ir melskimės, taip, kaip Dievo Dvasia to nori ir kaip Jėzus mums yra parodęs. Tuomet, užimdamas vietą mūsų širdyse, JIS pats tampa mūsų ištartų žodžių šaltiniu. Iš mūsų širdžių turi lietis sveikas, tyras, gyvybę dovanojantis vanduo.
Jėzau, Tu esi mano gerasis VIEŠPATS! Prašau, išvalyk mane nuo viso pykčio. Aš trokštu atleisti, nuolat visiems atleisti, kad manyje vietos rastum Tu. Dėkoju už Tavo ramybę, kurią Tu pasėji mano širdyje. Ačiū, už Tavo gyvybę dovanojančius žodžius, kuriuos galiu ištarti. Dėkoju, kad Tu valdai!