„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“
Pirmas Jono laiškas 1, 9
Ilgą laiką aš turėjau susikūręs tikro krikščionio įvaizdį, tačiau pats to įsivaizduojamojo įvaizdžio neatitikau. Krikščionis turėtų būti visuomet draugiškas, linksmas ir mylintis ir nuolankus ir nuoširdus ir kupinas tikėjimo… Krikščionio paveikslas buvo iš tiesų tikslus ir teisingas, bet aš pats – ne. Tai vertė mane labai sunerimti ir netrukus aš pradėjau nuolatos save teisti. Aš nebuvau toks, koks turėtų būti tikras krikščionis!
Bet Dievas, mano dangiškasis Tėvas, atėjo man į pagalbą. JIS parodė man šią eilutę ir paaiškino, kad kiekvieną rytą JIS atleidžia man visas mano nuodėmes. Kiekvieną rytą JIS nuplauna mane vis iš naujo. JIS apvalo mane nuo visų nedorybių.
Tada JIS parodė man kitą eilutę: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.“ (Izaijo 43, 1) Ir pridūrė: Aš pažinojau tave dar prieš pasaulio sukūrimą ir tiksliai žinojau, kokiu žmogumi tu būsi.Nepaisant to, myliu tave, noriu tavęs ir sakau tau „Taip“.
Numirdamas ant kryžiaus, Jėzus numirė už visas tavo nuodėmes, net ir už tas, kuriomis tu nusidėsi tik rytoj. Taip, tu esi mano vaikas, ir aš esu ištikimas ir teisingas, tu visuomet liksi mano vaiku.
Dėkoju, Tėve, kad Tu mane taaaaaip myli! Nepaisant to, koks aš esu, Tu vistiek manęs nori!! Man tai yra nesuvokiama, bet aš trokštu tikėti tuo ir noriu nustoti save smerkti. Padėk man, tikėti Tavimi!