Gyventi ir mirti

„Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.“
Evangelija pagal Joną 12, 24

Kartą buvo kviečio grūdas, kuris nenorėjo mirti. Sėjant grūdus jis nekrito į žemę, bet pasislėpė ir nukritęs ant žemės paviršiaus džiaugėsi: Aš gyvenu! Aš nesu palaidotas, kaip kiti! Valio, kaip man gerai! – Bet nespėjus prabilti, atskrido varna ir sulesė šį kviečio grūdą…
Nė vienas žmogus nenori mirti, bet kažkada kiekvienam ateis laikas. Jėzaus nuomone, verčiau dar būnant čia žemėje mažiau rūpintis savo asmeniniu gyvenimu, nei numirti amžinajai mirčiai. Kviečio grūdas nukrisdamas į žemę duoda gausių vaisių, o žmogus, „mirdamas“ sau, neša gausių vaisių Jėzui. Paskutinę dieną Jėzus prisimins tokį žmogų ir padovanos jam naują gyvenimą.
Kiekvienas, kuris šiame gyvenime galvoja tik apie save, pasiliks vienas. Tokie žmonės labai mažai laiko skiria bendravimui su kitais. Žmogus, „aukojantis“ save dėl kitų, turi daug draugų ir brolių bei seserų, o svarbiausia: Jėzus yra su juo!
Mamos dažnai aukojasi dėl savo vaikų ir mato augančius vaisius. Taip pat yra daug dvasinių tėvų ir mamų, kurie aukojasi dėl savo „vaikų“. Jie mato kaip auga jų vaisiai, o Jėzus vieną dieną pasakys: Gerai padirbėta! Save patį pamiršai, todėl aš Tavęs nepamiršiu!

Dėkoju, Jėzau, už mums duotą puikų pavyzdį! Savęs išsižadėjęs Tu pasiaukojai už mus. Taigi, dabar aš noriu savo troškimus ir užgaidas paaukoti dėl Tavęs. Aš trokštu būti kviečio grūdu, kuris miršta dėl Tavęs. Tuomet Tu suteiksi man Savo gyvenimą ir Savo pilnatvę!

One Reply to “Gyventi ir mirti”

Komentuoti: Albertas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*