Bet VIEŠPATS man pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“.
2 Korintiečiams 12,9
Kai buvau jaunas, norėjau sužinoti, kiek turiu jėgų ir sugebėjimų. Išbandžiau daugybę dalykų, kad galėčiau suprasti, kur yra mano ribos. Aš nustebau, kai supratau, kiek daug galiu! Ir aš pradėjau labai didžiuotis savo galimybėmis ir iš aukšto žvelgti į silpnesnius. Tuomet Dievas patraukė mane į šalį ir atėmė viską, kuo taip didžiavausi. Tai buvo sunkus metas! Vienintelis dalykas, kas buvo gerai, kad šiuo sunkiu metu JIS buvo labai arti ir manyje užėmė vis daugiau vietos. JIS mane guodė, nuolat pakeldavo, suteikdavo drąsos ir neleido pražūti. Šiandien džiaugiuosi, kad mano mylimas VIEŠPATS pervedė mane per šią mokyklą. Nors aš nepadariau daug didelių ir reikšmingų dalykų, bet JIS mano gyvenime padarė daug, daug didelių dalykų! Kartą Jo paklausiau, kodėl JIS daro stebuklus ir gydo žmones. JIS pasakė: „Iš meilės ir gailesčio“. Ilgai mąsčiau, kol supratau: viskas priklauso ne nuo maldos metu išsakytų žodžių, bet nuo mano širdies. Ar pasikliauju savo „įtikinėjimo menu“, ar labiau pasitikiu Jo malone? Visuomet, kai meldžiuosi už kitus, pastebiu didžiulę Dievo meilę, kuri per maldą tampa labai veiksminga. Taip, o kaip aš galiu daryti stebuklus? Nieko neišeis. Tačiau didžiulė Jėzaus malonė gali tai! Tokiu būdu aš nuolat pastebiu savo ribotumą ir silpnumą ir tuo pačiu vis daugiau Jo malonės, gailestingumo ir meilės. Tuomet yra lengva melstis už kitus! Viskas priklauso ne nuo manęs, bet nuo mano nuostabaus VIEŠPATIES, kuris mielai daro gera!
Ačiū, Jėzau, kad esi čia! Tu mielai padedi, palaikai mane, guodi, padrąsini! Taip, nuo Tavęs aš priklausau, Tu esi mano gyvenimo šaltinis!